Muzikas, pedagogas, kompozitorius Aloyzas Meškauskas spalio 15 dieną pasitiks savo 90 metų jubiliejų. Gražios sukakties proga Rietavo Irenėjaus Oginskio viešojoje bibliotekoje bus surengtos jubiliato sudarytos knygos „Dainuokit, sesės ir broliai“ sutiktuvės. Dar vienu gražiu šventiniu akcentu taps spalio 20-ąją Rietavo kultūros centre vyksiantis koncertas, kurio metu bus atliekamos pirmaisiais pokario metais A. Meškausko surinktos ir dabarties bei ateities kartoms išsaugotos senovinės lietuviškos dainos.
Pirmųjų melodijų išmokė brolis Rufas
Muzikuoti A. Meškauskas pradėjo dar net nežinodamas,
kaip atrodo muzikos instrumentai.
Vaikystėje ganydamas bandą mažasis Aliukas pasitelkė visą savo vaizduotę ir pasidarė pirmąsias kankles: tarp dviejų greta augančių medžių išvedžiojo vielutes. Grojo, grojo jomis mėgindamas išgauti kažką panašaus į melodiją, kol visur landžiojančios karvės nutraukė „stygas“ ir jaunasis muzikantas liko be instrumento. Panašiai savo rankomis iš medienos atliekų buvo susimeistravęs ir smuiką.
Vėliau į jo rankas pateko jau tikras, nors ir gerokai aplaužytas smuikelis. Pirmąsias muzikos pamokas, patarimus jam davė brolis Rufas, kuris tuo metu mokėsi kunigų seminarijoje. Išmokęs įvairių melodijų, smuikelio stygas Aloyzas virkdė laukuose ar tvarte. Jau tada suprato esąs muzikalus, bet žinojo, kad mama niekada nepritartų jo norui tapti profesionaliu muziku – anuomet kaime muzikantai buvo laikomi lengvo gyvenimo mėgėjais – ištvirkėliais ir girtuokliais.
Pagalbon ir vėl atėjo brolis Rufas. „Stok mokytis į mokytojų seminariją Klaipėdoje ir lygiagrečiai į muzikos mokyklą“, – patarė. Aloyzas taip ir padarė.
Atidarė vaikų muzikos mokyklą Kretingoje
Baigęs progimnaziją Rietave, A. Meškauskas įstojo ir 1949–1951 m. mokėsi Klaipėdos pedagoginėje ir aukštesniojoje muzikos mokyklose. Iš ten buvo pašauktas atlikti karinės tarnybos. Gruzijoje Juodosios jūros laivyne ištarnavo penkerius metus. Grojo pirmąja dombra kariniame rusų liaudies instrumentų ansamblyje, vadovavo karių chorui.
Grįžęs po tarnybos, Klaipėdos muzikos mokykloje mokėsi choro dirigavimo. Mokydamasis vadovavo įvairių miesto įmonių meno kolektyvams, Kretingalės septynmetės mokyklos vaikų chorui ir skudučių ansambliui. 1958 m. jaunam specialistui, neakivaizdžiai studijuojančiam Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, buvo patikėta įsteigti Kretingos vaikų muzikos mokyklą ir jai vadovauti. Iš bendramokslių subūręs mokytojų kolektyvą puikiai susitvarkė su jam iškelta pirmąja užduotimi, nors, kaip prisimena, nebuvo lengva.
Dirbdamas mokyklos direktoriumi ir mokytoju, Aloyzas rado laiko vadovauti „Laisvės“ fabriko ir kaimo kultūros namų chorams. Būtent Kretingoje jis žengė pirmuosius kūrybos žingsnius. Supratęs, kad trūksta dainų vaikams, pats ėmėsi kurti muziką tekstams, išverstiems iš rusų, čekų, vokiečių kalbų.
Tėvas – didžiausias autoritetas
„Nuo pat mažens mus tėvas mokė: ką darai, daryk gerai, daryk taip, kad kitam nebereikėtų to paties darbo perdaryti. Ir aš jo priesako laikausi. Tėvas mums, vaikams, buvo didžiulis autoritetas. Ne tik pamokymais, patarimais, bet ir savo elgesiu. Augome septyni vaikai – keturi broliai ir trys seserys – ir nė vienas negirdėjome, kad jie vienas kitam piktesnį žodį pasakytų. Namuose vyravo ramybė – tėvai mums buvo lyg šventieji“, – prisimena Norgalvių kaime praleistą vaikystę A. Meškauskas.
Devyniasdešimtąjį gimtadienį pasitinkantis muzikas sakė iki šiol prisimenantis tą vienintelį kartą, kai iš tėvo gavo beržinės košės. „Kartą, būdamas aštuonerių metų, smalsumo užvaldytas sugalvojau pažiūrėti, kas laikoma aukštai pakabintoje lentynoje. Bandymas ją pasiekti baigėsi nesėkmingai – lentyna nukrito su visais joje buvusiais daiktais. Išsigandęs nulėkiau į daržinę ir pasislėpiau. Rado mane tėvas, liepė eiti namo ir, išsitraukęs vytelę, nubaudė. Bet ne už tai, kad lentyną nuverčiau, o už tai, kad pritrūkau drąsos prisipažinti, ką padaręs. „Baudžiu, nes esi bailys, bijai pasakyti tiesą ir prisiimti atsakomybę. Bailiai tampa išdavikais, sūnau“, – mokė mane tada tėvas. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai buvau jo mušamas“, – pasakojo ilgaamžis pedagogas.
A. Meškausko tėvas Adomas buvo sušaudytas būdamas vos trisdešimt trejų metų. Nors buvo baigęs tik tris klases, sūnaus atmintyje išliko kaip poetiškos sielos, išsilavinęs, net keletą užsienio kalbų – rusų, vokiečių, prancūzų, esperanto – mokantis žmogus. „Vis galvojome, iš kur jis sėmėsi žinių, kada mokėsi. Vėliau tarp jo daiktų radome mažytes laikraščio popieriaus skiauteles, ant kurių buvo surašyti žodžiai. Supratome, kad, vadeliodamas vežimą, tėvelis iš tų skiautelių mokėsi kalbų“, – prisiminė jubiliatas.
Vien pedagogo darbu neapsiribojo
Anksti vedęs, anksti tapo našliu. Pirmąją žmoną ir pirmagimės dukros Audronės mamą vos po metų, išgyventų santuokoje, pasiglemžė vėžys. Darbas suvedė pedagogą su antrąja žmona Teresėle Birute. Santuokoje jiedu iki šiol. Kartu susilaukė dviejų dukrų – Violetos ir Giedros.
1960–1969 m. A. Meškauskas dirbo Telšių vaikų muzikos mokyklos ir 3-iosios vidurinės mokyklos mokytoju, vadovo akordeonų orkestrui, mokyklos chorui ir skudučių ansambliui.
Nuo 1969 m. iki 1982 m. vadovavo Plungės vaikų muzikos mokyklai. Šalia pagrindinio darbo dirbo su suaugusiųjų kolektyvais.
Visuomeniniais pagrindais devynerius metus buvo Lietuvos Respublikos radijo ir televizijos Meno tarybos nariu, penkiolika metų – Lietuvos Respublikos muzikos mokytojų choro dalyviu ir koncertmeisteriu.
Savo muzikos pedagogo karjerą baigė dirbdamas Rietavo muzikos mokykloje, iš kurios ir išėjo į užtarnautą poilsį. Rietave vadovavo Trečiojo amžiaus universiteto Muzikos fakultetui, kurį laiką buvo neįgaliųjų draugijos ansamblio „Vilties balsai“ vadovas.
Galiausiai ėmė vargonauti bažnyčiose, kurti religinę muziką. Surinko ir iš lenkiškų lietuviškais rašmenimis perrašė „kantičkų“ giesmes. Išleido kompaktinius diskus – „Kantičkų giesmės“ ir gedulingų giesmių albumą „Gaubia sutemos“, įrašytus su visa šeima, kurie 2016 metais buvo pristatyti Vilniuje per Knygų mugę. Subūrė laidotuvių giesmes giedantį ansamblį.
Įprasminti jubiliejai
Muzikas A. Meškauskas turi labai gražią tradiciją – asmenines sukaktis pažymėti prasmingais darbais. Švęsdamas keturiasdešimtmetį išleido pirmąją savo sudarytą knygelę „Skudučiai mokykloje“, kuri buvo naudojama kaip mokomoji medžiaga bendrojo lavinimo ir muzikos mokyklose. Minint jo penkiasdešimtmetį visuomenei buvo surengtas koncertas, kurio metu atlikti du veiksmai iš A. Meškausko sukurtos operos „Grybų karas“ pagal Justino Marcinkevičiaus poemą. Septyniasdešimtmečio proga autorinės kūrybos koncertas vyko jau sostinėje, o štai aštuoniasdešimtmečio sukaktis pažymėta dviejų knygelių – vaikų dainų rinkinio „Kiemelyje“ ir dainų, skirtų kovojusiems už laisvę, kurias A. Meškauskas sukūrė Reginos Kajutienės tekstais, rinkinio – pasirodymu.
Muzikas, pedagogas, kūrėjas visada buvo darboholikas. Kaip jau minėjome, be pagrindinio darbo muzikos mokyklose, vadovavo chorams, ansambliams, kapeloms. Dirigavo Telšių ir Plungės rajonų dainų šventėms, 1977 m. konsultavo Respublikinės moksleivių dainų šventės organizatorius, parašė ne vieną straipsnį vietinėje spaudoje, aranžavo kūrinių skudučiams, sukūrė dainų ir instrumentinių pjesių.
Kelios muzikų kartos
Tačiau ne mažesnis indėlis į muzikos pasaulį – jo muzikuojančios atžalos. Dukra Violeta dirba solfedžio mokytoja Rietavo Mykolo Kleopo Oginskio meno mokykloje. Giedra – smuikininkė ir muzikos pedagogė Kaune. Profesionalios muzikės kelią pasirinko ir Giedros dukra Rasa. A. Meškauskas didžiuojasi vaikaite, grojančia smuiku Londono filharmonijos orkestre.
Vyriausioji muziko dukra Audronė yra astrominerologė, daugybės knygų ezoterikos tema autorė. Būtent jos paragintas ir padedamas A. Meškauskas išleido savo surinktų senovinių lietuviškų dainų rinkinį „Dainuokit, sesės ir broliai“, kuris, kaip minėjome, bus pristatytas visuomenei spalio 15 dieną, minint garbingą muziko devyniasdešimtmetį.
