Kalbant apie Plungės rajono švietimo istoriją, be jokios abejonės, reikėtų paminėti ir Petro Globio pavardę. Tai žmogus, kurio pastangomis plėtėsi mūsų rajono darželių ir mokyklų tinklas. O ir kaimyninis Rietavas turėtų atsiminti šią asmenybę: ne be jo iniciatyvų atsirado mokyklos Tveruose ir pačiame Rietave. Šiandien tai – istorija. Istorija, kurią pats Petras labai brangina. Metams einant viskas įgauna dar didesnę prasmę. Kaip ir asmeninės sukaktys: kaskart jos suteikia progą atsigręžti atgal, kad suprastume, jog praėję metai, kad ir kaip banaliai skambėtų, – mūsų turtas.
Petras Globys, kurį plungiškiai prisimena kaip tuometinės 5-osios vidurinės mokyklos direktorių, neseniai atšventė 90 metų jubiliejų. Kaip gyvena šis žmogus?
Jau bene penkeri metai, kai P. Globys yra palikęs Plungę. Kaip pats pajuokauja, dabar jam „kamandavoja“ ir viską reguliuoja vaikai. Šiuo metu jis gyvena globojamas vyriausios dukros, kuri įsikūrusi netoli Klaipėdos.
Susitikome su ponu Petru naudodamiesi išmaniosiomis technologijomis, kurių, pasirodo, senolis nė kiek nebijo. Draugauja jis ir su
kompiuteriu, ir su internetu, tad pasikalbėti „per kamerą“ – ne problema.
Būdamas garbaus amžiaus P. Globys domisi viskuo: politika, kasdienėmis aktualijomis, tad internetas čia jam ateina į pagalbą. „Paskaitinėju kartais, peržiūriu, kas vyksta pasaulyje, nebijau įsijungti kompiuterio“, – patikina garbusis pašnekovas.
P. Globys plungiškių yra prisimenamas kaip ilgametis švietimo darbuotojas, pedagogas, ilgus metus atidavęs mokykloms, mokiniams, kolegoms. Tiesa, pats nėra tikras plungiškis. Į mūsų kraštą jis atkeliavo iš Tauragės apskrities, gimė Palabaukščių kaime, tada buvusiame Eržvilko valsčiuje.
Senolio atmintyje išlikę viskas: ir gyvenimas karo sąlygomis, tuomet lydėjusi baimė, juk gyventa vos keliasdešimt kilometrų nuo šalies sienos, ir gražūs studijų metai, ir pažintis su būsima žmona Petre, vaikai, sėkmingas ir mėgstamas darbas… Viskas širdies kertelėse sudėta, nieko neištrinsi. Kiekvienas prisiminimas brangus, liudijantis gražaus gyvenimo etapą.
P. Globys visą gyvenimą dirbo švietimo srityje. Pirmiausia jis – mokytojas. Kaip pats sako, nors visąlaik jam labiau sekėsi matematika, tačiau taip gyvenimas susiklostė, jog teko studijuoti iš pradžių anglų kalbą. Bestudijuodamas po pirmo kurso išėjo tarnauti į armiją. Vėliau pokyčiai – kibo į rusų kalbos ir literatūros studijas. O ir šviesaus atminimo žmona Petrė, sutikta bestudijuojant, buvo pedagogė – vaikus mokė prancūzų kalbos.
Pedagoginis kelias, prasidėjęs gimtosios Tauragės apskrities mokyklose, vėliau atvedė į Rietavą, į Medingėnus – čia mokytojavęs keletą metų. Po kurio laiko Petras buvo pakviestas užimti vadovaujamą postą – Rietavo švietimo skyriaus vedėjo. Malonu dabar prisiminti, kad dirbant šį darbą teko rūpintis keletu to krašto mokyklų pastatymu. „Papasakok, tėveli, kad Tverų mokyklą, Rietavo mokyklą statei“, – paragina dukra Virginija.
Taigi Petrą juokaudami turbūt galėtume apibūdinti kaip… statybininką. Jam šiandien džiugu prisiminti, kad ne tik tos kelios mokyklos Rietavo krašte atsirado jam vadovaujant, bet jis prisidėjęs ir prie Plungės švietimo įstaigų statybos. „1975 metais atvykau į Plungę, buvau pakviestas vadovauti vietos Švietimo skyriui (tuomečiam Plungės rajono liaudies švietimo skyriui – aut. past.)“, – pasakoja Petras. Šis gyvenimo laikotarpis daugiausia susijęs su sparčia bendrojo ir ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklo plėtra – darbo ir rūpesčių buvo daug.
1980-aisiais P. Globys paskirtas dabartinės „Ryto“ mokyklos direktoriumi. Buvo pirmasis šios įstaigos vadovas. Direktoriavo čia iki 1990-ųjų. Pastarieji metai žymi Petro profesinės karjeros pabaigą. „Būdamas 60 metų išėjau į pensiją“, – prisimena jis.
Su žmona Petre P. Globys užaugino tris vaikus: dukras Virginiją ir Ramutę, sūnų Aurelijų. Senolis džiaugiasi ir penkių anūkų, trijų provaikaičių kompanija. Džiugu, kad vyriausioji dukra Virginija taip pat pasuko pedagogės keliu. „Griežtas, bet labai teisingas tėtis buvo. Jei reikėdavo nubausti, tai tikrai to nedarydavo neteisingai. Labai konkretus žmogus buvo“, – sako Virginija.
O sūnus Aurelijus, žinomas gitaros virtuozas, bando atspėti tėvelio ilgaamžiškumo paslaptį: „Iš vaikystės prisimenu, kad jis visada keldavosi labai anksti, apie penktą valandą. Kartais, kai gyvenome Rietave prie Jūros upės, dar nulėkdavo pažvejoti ir pusryčiams parnešdavo žuvytės. Man buvo kokie septyneri metukai, tą aš gerai prisimenu – žuvies buvo daug! Ir visada per pietų pertrauką jis pusvalanduką ar net valandėlę pamiegodavo… ir vėl gyvas. Kai sulaukiau paauglystės, žinoma, pradėjau maištauti ir norėjau mesti muzikos mokyklą. Tėvukas sugebėjo įtikinti, kad viską, ką pradedi, gyvenime reikia pabaigti. Ir šitą pamoką tikrai išmokau.“
Pats Petras džiaugiasi, jog būdamas devyniasdešimties metų jis aplinkinių neretai yra kur kas pajauninamas, o ir bendrą kalbą su kaimynais randantis. Štai pastarieji sugebėjo padaryti staigmeną: suorganizavo bendrą pasveikinimą – smagaus vakaro būta. O ir artimieji nepaliko be dėmesio: jubiliejaus proga visi susirinko ir surengė smagią šventę.
Kad ir kaip būtų gaila, šiandien Petras yra retas svečias Plungėje. Kai tenka čia apsilankyti, pastebi, jog daug kas pasikeitę. Visada jam labai malonu pamatyti „Ryto“ mokyklą – sentimentai šiai įstaigai ypatingi išlikę. „Nebėra pažįstamų, draugų Plungėje“, – nutęsia Petras, tačiau, nepaisant to, pripažįsta – „dūšia“ jo likusi Plungėje.
