Šitaip sako šeštadienį 100-ąjį gimtadienį švęsianti Barbora Drąsutavičienė. Prieš trejus metus iš Platelių į Plungę persikrausčiusi senolė dienas leidžia anūkės Nerinos namuose. Pažvelgęs į jubiliatę, matydamas, kokia ji žvali, energinga ir gana šviesaus proto, imi ir suabejoji, ar tik neįsivėlė metrikuose klaida. Ponia Barbora sutiko pasidalyti savo gyvenimo istorija su „Plungės“ skaitytojais. O gal ir ilgaamžiškumo paslaptį atskleis?
Septynerių metų išėjo tarnauti
Barbora pasaulį savo riksmu pasveikino Skuodo rajono Laumaičių kaime. Tik, kaip juokavo senolė, tėvai ją vos mėnesio pervežė į kitą tame pačiame rajone esantį kaimą – Končaičius. Dar vėliau gyvenimas Barborą atvedė į Barstyčius. Ir tik pastaruosius dvidešimt metų sukaktuvininkė – Plungės rajono gyventoja. Septyniolika metų praleista Plateliuose.
Senolė turėjo už save dvylika metų vyresnę seserį Kotryną, pusantrų metų vyresnį brolį Praną ir tiek pat jaunesnę seserį Juzefą. Liūdna, tačiau garbingą jubiliejų Barbora sutiks be brolio ir seserų. Visi jie jau iškeliavę amžinybėn.
Kaip jau supratome, didžioji šimtametės gyvenimo dalis praėjo Barstyčiuose. Tėvai gyveno ūkiškai, turėjo nusipirkę 60 hektarų žemės. Tik atsitiko taip, jog nusipirktosios žemės dokumentai buvo netvarkingi. Mirus šeimos maitintojui, Barboros mama liko našlė su mažais vaikais, netruko atsirasti ir žemės savininkai. „Atėmė iš mūsų žemę ir iš namų išvarė. Taip ir ėjome per trobas, kas kur priglaudė“, – skaudžiais prisiminimais dalijosi moteris.
Ne iš gero gyvenimo vos septynerių metų Barbora išėjo tarnauti į svetimus namus. „Pati vaikas būdama kitus vaikus „dabojau“. Bet man patiko siūti, o vyresnė sesuo, žinodama, kaip sunku tarnauti, pradėjo mane stumti mokytis siuvėjo amato. Ji mane ir išleido į siuvėjas, – pasakojo B. Drąsutavičienė. – Sesuo gerą vyrą gavo, pasistatė savo trobesius, mamą parsivedė, o ir mes visi pas juos pareidavome.“
Du vaikai, keturi anūkai, trys proanūkiai
Nerina močiutei priminė, kaip ji, išmokusi siūti, būdama šešiolikos metų, vėl išėjo tarnauti, kad galėtų nusipirkti siuvimo mašiną. „Per gyvenimą tris siuvamąsias „nuplėšiau“, –
nedaugžodžiavo Barbora.
Likimas taip lėmė, kad gyvenimo palydovu Barborai tapo našliu su mažu sūnumi ant rankų likęs Stanislovas. Pora santuokoje išgyveno 46 metus. Užaugino du vaikus: Robertą ir Vandą. Vaikai Drąsutavičiams padovanojo keturis anūkus, šie – tris proanūkius.
Sukūrusi šeimą moteris dirbo savo ūkyje. Ir, kaip pati sakė, paslapčia siuvo, nes nesutiko dirbti buitinio aptarnavimo kombinate. „Matyt, kažkas pamatė, kad pas mus į namus moterys vaikščioja, ir įskundė. Pradėjo eiti tikrinti, ar aš nesiuvu. Kokius tris kartus tikrino, ir vieną kartą papuoliau, kai klientė matavosi. Gavau tada bausmę: 100 rublių baudą ir privalėjau siūti „buitiniui“. Bet išsisukau, nes atvežė man dviejų mėnesių Neriną prižiūrėti. Atėjo, pamatė lopšyje vaiką ir sako: „Reikia tiems, kurie skundžia, liežuvius patrumpinti. Vaikas mažas, kaip ji siūs…“ Tada nurašė baudą“, – prisiminė moteris.
Paauginusi anūkę, Barbora įsidarbino mokyklos bendrabutyje auklyte, dienomis ir naktimis prižiūrėjo apie 40 jame gyvenančių vaikų. Dirbo ten iki pensijos.
Prieš 20 metų – į Platelius
Išlydėjusi vyrą anapilin, B. Drąsutavičienė našlavo ketverius metus. Kaimynystėje gyveno tokio pat likimo Aleksandras. Tad sulaukusi garbingo amžiaus Barbora ryžosi tekėti dar kartą. Tik santuokinis gyvenimas truko neilgai – po ketverių metų amžinojo poilsio atgulė ir Aleksandras. Tada moteris parsikraustė į Platelius pas dukrą.
„Plateliuose buvo siuvykla. Sužinojo, kad esu siuvėja, kad turiu siuvimo mašiną, su kuria galėjai apmėtyti siūles, įsiūti sagas, ir pakvietė dirbti. Ten dirbau kokius trejus metus“, – pasakojo jubiliatė.
Paklausta, ar tikėjosi švęsti 100-metį, kokių gyvenimo taisyklių laikėsi, kad pavyko tokio amžiaus sulaukti, ponia Barbora atsakė: „Kiek Dievas laiko davė, tiek ir būnu. Man gyventi gerai, neįkyrėjo. Todėl, kad aš Dievą mylėjau, nė vieną sekmadienį nepraleidau šv. Mišių, Jis man padėjo gyventi. Aš visą gyvenimą jokio pykčio neturėjau ir dabar neturiu.“
Barbora prisiminė, jog per visą gyvenimą tik du kartus ligoninėje gulėjo. Tad gal kažkokio mitybos plano laikėsi? „Valgiau ir valgau paprastai, ūkiškai. Jokių patiekalų nenoriu. Aš namuose skaniau pavalgau, nei į kokį balių nuėjusi. Man sriubos patinka. Visai stipriosios negėriau, – kalbėjo moteris. – Labai mėgau vakarones, šokius, dainas. Be manęs nė vienas vakarėlis nepraeidavo. Dainuodavome taip, kad net miškai aidėdavo.“
Švęsti gražaus jubiliejaus rinksis patys artimiausi ponios Barboros žmonės. Ta proga ir anūkė iš Floridos grįžo. O jubiliatė sakė nesveikuojančiam sūnui 100-ojo gimtadienio pyrago pati nuvešianti.
Atsisveikinant paklausta, ko sau palinkėtų gimtadienio proga, sukaktuvininkė kukliai tarė: „Dabar esu kaip danguje. Man nieko nereikia, visko turiu.“