Kalėdų… Tai laikas, kai garsai turėtų pritilti, o šviesos prigesti. Ta tyla ir prieblanda – tam, kad ir emocijos nurimtų, ir širdis ramiau plaktų, ir mintys taptų skaidresnės, šviesesnės, geresnės. Ar taip ir yra? Ar adventas – sau, patylėjimui, pamąstymui, susitaikymui? Deja… Daugelis iš mūsų, atvirkščiai, – lyg apsėsti: šventės, dekoracijos, dovanos, svečiai, vaišės, parduotuvės, bėgimas, o kartu su tuo – įtampa, stresas, bloga nuotaika…
Ir tai tik, kaip sakoma, savojo kiemo reikalai. O ką jau bekalbėti apie išorę, kurioje – triukšmo ir negatyvių dalykų šimtąkart daugiau. Prie to, kad dvejų metų gimtadienį švenčiantis „kovidas“ nesitraukia, kad niekaip neįveikiame migracijos krizės, dar ir naujos problemos kabinasi: skandalas dėl baltarusiškų trąšų tranzito per mūsų šalį, ant plauko pakibusi Lietuvos reputacija, sujudėję Vyriausybės pamatai, užsienio reikalų ministro kalbos apie tai, kad kaimynas rusas visai rimtai žvangina ginklais, Seimo valdančiųjų ir opozicijos akibrokštai svarstant kitų metų biudžetą… Nors viskas vyksta lyg ir ne savame kieme, bet žmogus juk ne akmeninis – jam rūpi, kada ir kuo čia viskas baigsis, kada vėl jausis saugus, kada visas įtampas ir šurmulius pakeis atoslūgis. Bet, kaip sako prancūzai, „se la vie“ – toks jau tas mūsų gyvenimas. Lyg vandens gausi upė – skubios tėkmės, šniokščianti, besibraunanti per slenksčius ir beveik nežinanti, kas yra ramus užutėkis.
Ir vis dėlto, artėjant Kalėdoms, kiekvienam norisi palinkėti iš tos kunkuliuojančios tėkmės nukrypti ten, kur ramiau, kur užutėkis. Nes kartais reikia tiek nedaug: nors valandėlei uždaryti duris į išorę, nutildyti triukšmą, vietoj gausių šviesų uždegti vieną spingsulę ir prisėsti. Tarkim, su laikraščiu rankose.
Žinoma, ką mes, redakcijos žmonės, galėtume daugiau pasiūlyti, jei ne laikraštį, kuris – ne agresyvus, ne rėkiantis, ne tulžingas, bet informatyvus, objektyvus, kritiškas, akylas, nušviečiantis, o kartu – su daug pozityvumo, prasmės ir šviesos. Toks, kokį tikrai norisi skaityti. Toks, kuris atliepia, o gal netgi formuoja kiek kitokį – teigiamesnį – žmonių požiūrį į gyvenimą, supančią aplinką ir į vieni kitus.
Jei dabar skaitote šias eilutes, vadinasi, esate mūsų skaitytojas. Tikimės – patenkintas tuo, ką iš mūsų gaunate kiekvieną antradienį ir penktadienį. O gaunate daug: gal net neįtariate, kad mes – ne tik informacijos rinkėjai ir pateikėjai, bet ir kūrėjai, į kiekvieną straipsnį (ir net į žinutę) „įminkantys“ ne tik profesionalumą, bet ir daug kitų „ingredientų“: minčių, emocijų, širdies, meilės savo darbui. Gal todėl ir galutinis produktas – „skaniai“ kokybiškas.
Ir dar – jei skaitot mus šiandien, tikimės, kad skaitysit ir 2022 metais. Tad laukiam jūsų! Ir primenam – prenumeruoti PLUNGĘ galima ir redakcijoje, ir pašte, ir pas savo laiškininką.