Žemaičių dailės muziejus gruodžio 17 dienos pavakarę pakvietė į Oginskių rūmuose atidaromą naują ekspoziciją „Plungė: pramoninės linininkystės pradžia Lietuvoje“. Ši paroda – priminimas, kokią svarbią vietą mūsų kultūroje užima linas. Tačiau su Plunge minėtasis augalas susijęs ypatingai, ypač kai kalbama apie linininkystę kaip ūkio šaką: būtent mūsų mieste pramoninė linininkystė pradėta vystyti pirmiausia visos Lietuvos mastu. Taigi šios ūkio šakos istorija yra neatsiejama Plungės krašto dalis. Apie tai ir kalbėta penktadienį.
Informatyvią ir labai įdomią parodą pristatė muziejininkė Danutė Einikienė. Ji – ir ekspozicijos rengėja bei vadovė. Prieš pakviečiant visus grįžti į praeitį ir prisiminti, ką lietuviams apskritai reiškia linas, susirinkusiesiems specialų pasirodymą dovanojo Plungės „Saulės“ gimnazijos moksleiviai – surengtas muzikinis jų pačių sukurtos lininių rūbų kolekcijos „Protėvių žemė“ pristatymas. Gimnazistų mokytoja – Bronė Valužienė.
Dažnas to vakaro svečias buvo tiesiogiai susijęs su linininkyste ir turbūt praeities sentimentų vedamas apsilankė muziejaus parodos pristatyme. Kaip dar iki ekspozicijos atidarymo dienos akcentavo organizatoriai, tą pavakarę užsukti į rūmus ypač kviesti buvę „Linų audinių“ darbuotojai. Ne vieną dešimtmetį gyvavusi bendrovė, be jokios abejonės, atrado savo vietą parodoje.
Ekspoziciją „Plungė: pramoninės linininkystės pradžia Lietuvoje“, kaip sakė D. Einikienė, sudaro keturios dalys.
„Lino mūkos“ kelias
Pirmoji tema atspindi senosios linininkystės tradicijas Žemaitijoje. „Linas – didžiulę pagarbą lietuvių kultūroje pelnęs augalas. Lietuvoje pluoštiniai linai yra tradiciniai augalai, auginti net prieš 4000 metų. Daug amžių jie lietuvius rengė, maitino, todėl ši kultūra įgavo išskirtinę pagarbą. Tai ypatingas augalas, tarsi gimstantis du kartus: pirmą – žaliu augalu, o antrą – baltu audeklu. Be lino nebuvo įsivaizduojamas nei kasdienis, nei šventinis gyvenimas“, – kalbėjo D. Einikienė.
Žemaičiai sunkų linų auginimo ir jų apdorojimo kelią pavadino „Lino mūka“, tuo tarsi priskirdami daugelį lino savybių sau.
„Lino mūka“ – tai ištisas procesas. Linai pasėjami, auginami, ravimi. Išraunami su šaknimis, klojami, stiebai surišami į pėdus ir džiovinami. Jiems išdžiūvus, sėklos iškuliamos, likę šiaudeliai mirkomi, paliekami išsigulėti. Išsigulėję minami, brukami. Taip atskiriami spaliai ir gaunamas linų pluoštas. Nepaprastas „Lino mūkos“ kelias, pasak D. Einikienės, – tai žmogaus kantrumo pamoka.
Pirmąją dalį parodoje reprezentuoja ir įstabūs Magdalenos Birutės Stankūnienės linoraižiniai.
Kunigaikščių Oginskių indėlis
Antroje parodos dalyje apžvelgiamos kunigaikščių Oginskių paskatos ir indėlis palaikant tradicinius vietinius amatus.
Kaip teigė D. Einikienė, XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje į liaudies amatus atkreipė dėmesį ir dvarų savininkai. Oginskiai buvo vieni iš pirmųjų dvarininkų Lietuvoje, skatinę ne tik dvarininkus, bet ir valstiečius dalyvauti organizuojamose žemės ūkio ir amatų parodose. Jose buvo pristatomi pasiekimai augalininkystės ir gyvulininkystės srityse, demonstruojami namų audiniai, rankdarbiai.
Itin aktyvūs tokių parodų organizatoriai buvo kunigaikščiai Oginskiai, grafai Tiškevičiai. Kunigaikštis Mykolas Oginskis 1873 m. įkūrė Gyvulių globos draugijos Rietavo skyrių. Šios draugijos vardu pirmoji paroda surengta 1875 m. Rietave.
Tokios žemės ūkio parodos Plungėje surengtos keturis kartus. Pirmąsias dvi – 1899 m. rugsėjo 17–19 d. ir 1900 m. rugsėjo 16–19 d. – organizavo kunigaikštis M. Oginskis. Atidarytos gyvulininkystės, augalininkystės, daržininkystės, pramonės gaminių ir rankdarbių ekspozicijos. Tokios didelės apimties parodoms rengti reikėjo nemažo biudžeto.
Šios parodos kartu su rengiamais žemininkų suvažiavimais turėjo didelę įtaką mūsų krašto ekonominei raidai, pažangai.
Didikų susidomėjimas dailiaisiais amatais kilo dėl kelių priežasčių: pirma – tautinis atgimimas, antra – ekonominės tendencijos, kai ieškoma galimybių vietiniams namudininkams šiek tiek užsidirbti iš savo amato, trečia – Europoje sklandančios mados, kai itin pradedamas vertinti rankų darbas.
Pasak D. Einikienės, šis linininkystės laikotarpis tarsi užmirštas, bet būtent šviesuomenės įsikišimas į jos procesus paskatino namudinę tekstilę „išeiti iš trobų“ ir tapti tautodailės dalimi. Pradėti žengti pirmieji žingsniai link pramoninės linininkystės.
Žemaitija iki Pirmojo pasaulinio karo sudarė vieną iš svarbiausių carinės Rusijos pramoninio pluošto ir sėmenų gamybos arealų.
„Kučinskis-Pabedinskai“
Trečioji parodos dalis skirta Lietuvos pramoninei linininkystei. Jos pradžia – 1913 m. Plungėje, Juozo Kučinskio įkurtoje linų pluošto verpykloje. Plungė yra tas miestas, kuriame įrašyta pirmojo linų apdirbimo fabriko istorija Lietuvoje – nuo ištakų iki suklestėjimo XX a. pradžioje, kai buvo įsteigta AB „Kučinskis-Pabedinskai“.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir Lietuvą okupavus vokiečiams, verpyklos veikla sustabdyta. Ji atnaujinta 1917 m. pabaigoje. J. Kučinskis sparčiai ėmėsi atstatyti per karą apgriautą įmonę. Darbas įsibėgėjo – linus verpti ūkininkai atveždavo net iš tolimiausių vietų. 1919 m. įmonėje dirbo 30 žmonių, suformuotos dvi pamainos. Įmonė augo: 1920 m. pradėtas statyti verpimo cecho priestatas, 1923 m. Vokietijoje nupirkta naujos technikos, tuomet dirbo jau 60 žmonių. 1926 m. verpyklos apimtys padvigubėjo.
1928 m. įrengta audykla. Jai pastatyti išleista daugiau kaip šimtas tūkstančių litų, o mašinoms ir įrangai – antra tiek. 1930 m. įkurta akcinė bendrovė „Kučinskis-Pabedinskai“ – J. Kučinskio ir Pabedinskų šeimos linų pluošto verpykla ir linų bei medvilnės audykla – didžiausia ir pažangiausia tokia įmonė Lietuvoje.
Plungės fabriko produkcija pasižymėjo didele įvairove: nuo lininių ir medvilninių techninių bei medicininių audinių iki dažytų medžiagų drabužiams ir lininių sienų apmušalų. Būtent tokiais apmušalais buvo papuoštos Lietuvos paviljono salės 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje ir Niujorke 1939 m. vykusios pasaulinės parodos „Rytojaus pasaulis“ sienos. Labai populiarios ir paklausios buvo žakardinės lininės staltiesės ir rankšluosčiai.
Kazimieras Pabedinskas – nusipelnęs Nepriklausomos Lietuvos inžinierius, pramonininkas, ateitininkas, šaulys, krikščionis demokratas, nepriklausomybės kovų savanoris, autobiografinės knygos „Nuo Plungės iki Maroko“ (1988 m.) autorius, plačių pažiūrų žmogus, turėjęs įtakos Plungės miesto visuomeniniame, kultūriniame gyvenime. Už nuopelnus 1994 m. jam suteiktas Plungės garbės piliečio vardas.
Įsitraukęs į šeimos linininkystės verslą, K. Pabedinskas dėjo visas pastangas, kad AB „Kučinskis-Pabedinskai“ išsiplėstų į didelę perspektyvią įmonę, reprezentuojančią pramoninę Lietuvos tekstilę. Tuo tikslu Plungėje jis pastatė nuosavą elektros stotį, pirmasis Lietuvoje įrengė linų markas su šiltu vandeniu. Fabrike pastatytos mynimo mašinos, kad būtų galima supirkinėti žalius linus. Išplėtė gaminių asortimentą: buvo gaminami ne tik lininiai, bet ir medvilniniai audiniai. Fabriko poreikiams sumaniai panaudojo vietinius resursus – įsigijo durpyną, įsteigė AB „Mūras“ plytoms gaminti.
Deja, viską, ką pavyko daugiau kaip per 20 metų pasiekti, sugriovė okupacinė sovietų valdžia – 1940 m. AB „Kučinskis-Pabedinskai“ ir AB „Mūras“ buvo nacionalizuoti.
Fabriko likimas ir istorijos pabaiga
Ketvirtoje parodos dalyje nuotraukų galerija nušviečiamas tolesnis įmonės kelias, kai po okupacinės sovietų valdžios 1940 m. AB „Kučinskis-Pabedinskai“ nacionalizavimo ji buvo pavadinta „Linų audinių“ fabriku.
Eksponuojamose nuotraukose užfiksuotas tarybinių laikų fabriko gyvavimas, čia dirbantys žmonės, įvairių švenčių, renginių akimirkos. Tačiau fabrikui nebuvo lemta išlikti: 2008 m. „Linų audinių“ istorija nutrūko – paskelbtas bankrotas.
„Labai gaila, kad apie fabriką tenka kalbėti būtuoju laiku. Žvelgiant į tarybiniais laikais darytas nuotraukas tenka sutikti, kad gyvenimas ten virė. Manau, kad gal kitaip reikėjo vykdyti privatizaciją, dabar atėjo berniukai ir supirko viską… Reikėjo išlaikyti fabriką. Jei būtų buvęs Kučinskis ar Pabedinskas, Plungė tikrai būtų turėjusi „Linų audinius“. Kaip bebūtų, džiaugiuosi, kad neužmirštame istorijos. Linininkystės ekspoziciją dar tikrai plėsime“, – žadėjo Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas.
Pastebėjimais apie linininkystę dalijosi ir milašaitiškė Rūta Endrijauskienė, parodos vadovei D. Einikienei įteikusi džiovintų linų pluoštelį. „Retai kas šiais laikais beaugina linus. Aš kiekvienais metais stengiuosi jų užsiauginti“, – pažymėjo moteris.
Parodos pristatymo vakarą tęsė pučiamųjų instrumentų virtuozo Sauliaus Petreikio koncertas.
