Pagrindinė problema regionuose, o ypač kaimuose, – nėra jaunų žmonių. Jie išvyksta į užsienį ar didžiuosius miestus. Atvirkštinis variantas – kad didmiesčiuose gyvenimą kuriančios jaunos šeimos nuspręstų šaknis įleisti nedideliame kaime – retai pasitaiko. Bet pasitaiko – prieš šešerius metus į nė dviejų šimtų gyventojų neturintį Rotinėnų kaimą Plungės rajone iš Klaipėdos atsikraustė Romo ir Vaidos Šambarių šeima. Ir, kaip sako jaunas vyras, persikėlimas į kaimą suteikė galimybę užsiimti širdžiai miela veikla: vos 30 metų perkopęs R. Šambarys Rotinėnuose ne tik įkūrė savo verslą, bet ir tapo kaimo bendruomenės steigimo iniciatoriumi bei jos pirmininku.
Vietoj Klaipėdos priemiesčio – Žemaitijos kaimas
R. Šambarys pasakojo, kad pirmuosius dvejus gyvenimo metus jis praleido Sankt Peterburge, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę – 1991 m. – su tėvais persikraustė į Nidą. Dar po septynerių metų – vėl kraustymasis. Šįsyk į Klaipėdą. Tad, kaip pats teigė, didžioji gyvenimo dalis pragyventa uostamiestyje.
Gyvenimo kelią jaunuolis nusprendė susieti su fotografija. Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje pradėjo studijuoti šią specialybę, nes tuo metu tai buvo taip paklausu, kaip dabar informacinės technologijos. Tiesa, dėl susiklosčiusių aplinkybių mokslų nebaigė, tačiau ir sostinėje nepasiliko.
„Vilnius – didelis miestas, perspektyvų daug, bet turbūt nuo vaikystės praleistas laikas Klaipėdoje, Nidoje, tarp gamtos, pušų, jūros, marių, nepaleido“, – svarstė Romas.
Grįžus į gimtuosius kraštus teko ieškotis darbo. „Klaipėdoje dirbau šaltkalviu-suvirintoju, bet sėdėjau tikrai ne savo rogėse. Pinigų buvo, tik sieloje ramybės trūko“, – sakė R. Šambarys. Kadangi visada jautė trauką prie meno, norėjo įgyti su tuo susijusią profesiją, kad ateityje galėtų dirbti mėgstamą darbą, o ne eiti panarinęs galvą. Tad įstojo į Klaipėdos siuvimo ir paslaugų verslo mokyklą ir tapo interjero dizaineriu.
Atrodo, tikslas pasiektas, tad kas atviliojo į Rotinėnus? „Niekada nesimpatizavau žemaičiams. Bet, kaip sakoma, nespjauk į šulinį, iš kurio galbūt gersi. Taip išėjo, kad susipažinau su žemaite. Jos tėviškė – Rotinėnai. Susituokus reikėjo kurti rimtesnį pamatą po kojomis. Žmonos mama pasiūlė kraustytis į Rotinėnuose esančią sodybą. Vaidos sentimentai neleido parduoti tos sodybos. Svarstėme pusę metų, ką daryti: keltis į kaimą ar imti paskolą ir įsikurti šalia Klaipėdos. Priežastis, nulėmusi kraustymąsi į kaimą, greičiausiai buvo ta, kad pats esu gamtos mylėtojas, ten žmonos tėviškė, suveikė ir sentimentai“, – apie atsikėlimą iš uostamiesčio į Žemaitijos kaimą pasakojo R. Šambarys.
Į verslą pastūmėjo žmona
Gyvenimo pradžia kaime buvo įdomi: naujo darbo paieškos, neseniai įvestas euras, tad po Klaipėdoje uždirbto atlyginimo čia viskas atrodė nepatrauklu. Tačiau atsitiko taip, kad žmona, ieškodama darbo, užsiregistravo Užimtumo tarnyboje, ten sužinojo apie paramą darbo vietai sau įsteigti ir pasiūlė vyrui pabandyti.
„Iš pradžių bandžiau tai vienur, tai kitur dirbti, bet neprilipo. Tad parašiau projektėlį, gavau paramą ir įsteigiau mažąją bendriją. Prieš tai tik po darbo, naktimis tapiau paveikslus, maketavau logotipus. O įsteigęs bendriją jau galėjau rimčiau kažkuo užsiimti. Dabar širdis džiaugiasi“, – apie savo verslo sukūrimą kalbėjo jaunas vyras.
Šiuo metu R. Šambarys gamina baldus, interjero ar eksterjero detales, įvairius medienos gaminius: konstruktorius, dovanas, lazerinėmis pjovimo ir graviravimo staklėmis graviruoja ant įvairių medžiagų. Per metus vieną ar du paveikslus nutapo.
Jaunas vyras neslėpė, jog imdamasis savarankiškos veiklos jautė milžinišką baimę. „Jei žmona nebūtų palaikiusi, nebūčiau į tai „nėręs“. Pagrindinė paskata buvo jos pasakyti žodžiai: „Bandyk. Aš tikiu tavim.“ Pirmi metai buvo kažkas baisaus. Ant popieriaus viskas atrodo gražiai, bet realiai… esi žalias. Pradžia buvo juodas tarpsnis, su daug kartų: „Viską mesiu ir eisiu dirbti valdiško darbo.“ Bet po truputį įsilingavo ir metams bėgant eina geryn. Jei šiuo metu nedirbu valdiško darbo, vadinasi, visai neblogai“, – pasakojo R. Šambarys.
Ir darbe, ir gyvenime „veža“ kūrybos procesas
Kaip ir minėta, jaunas vyras, atsikraustęs į nedidelį kaimą, ne tik savo verslą sukūrė, bet ir tapo jauniausiu Plungės rajono kaimo bendruomenės pirmininku. Iš kur tas pasiaukojimas, juk, kaip žinome, bendruomenės vadovo darbas nemokamas.
„Juo tapau atsitiktinai. Kaip daugelis pirmininkų sako, dažniausiai būna, kad prisišneki. Taip ir man atsitiko. Per susirinkimą būdamas miestietiškas kaimietis pasiūliau idėjų kažką pagerinti kaime. Tos idėjos vietiniams patiko, atsirado minčių steigti bendruomenę, taip ir buvau įstumtas į tas pareigas. Sugalvojai, tai ir vykdyk“, – prisiminė vyras.
Prieš imdamasis neįprastos, nežinomos veiklos Romas įsivaizdavo, kad viskas bus daug paprasčiau, kad ką nors sugalvojus viskas eis kaip sviestu patepta. Tačiau realybė kitokia. „Visų pirma reikia gerokai pavargti, kol žmones įtikini, kad tai tikrai reikalinga. Iš pradžių visi visko nori, bet kai reikia daryti – stop. Pradeda dešimt kartų svarstyti. Paskui projektų rašymas, Savivaldybės palaikymas. Daug darbo“, – neslėpė pašnekovas.
Ar nesigaili stojęs prie bendruomenės pirmininko vairo? „Žinoma, gaila savo laiko, bet žiūri į ateitį, žiūri, kur gyveni, ir jei matai, kad gali ką nors pakeisti, kad tavo kaimas nebūtų eilinis kaimas, nublokštas kažkur į pasaulio kraštą, turi veikti. O jei turi įrankį, kodėl nepabandžius? Juk kuri ateitį. Kada nors mano ar kaimynų vaikai užaugs, išvažiuos mokytis, o jei puikiai tvarkysiesi, bus patraukli gyvenvietė, žiūrėk, vienas kitas gal ir sugrįš gyventi. Minčių turiu didelių ir gražių. Gal ne visos jos genialios, bet bent pora yra tokių, kur Lietuvoje nieko panašaus nėra“, – atviravo R. Šambarys.
„Mėgstu skaityti knygas, bet kai kurios guli keletą metų neatverstos, nes nėra laiko. Patinka sportas, kelionės, bet ir vėl trūksta laiko. Kartais pasiilgstu to, kad nueini į darbą, atidirbi, grįžti ir tada poilsis, dėmesys šeimai, sau. O dabar grafikas toks: dirbi savo darbą, jei turi laiko, kažką pataisai namuose, ir paskutinius laiko grašius „suvalgo“ bendruomenė“, – paklaustas apie laisvalaikį ir kitus pomėgius kalbėjo vyras ir tuoj pat pridūrė: „Bet ir darbe, ir gyvenime mane „veža“ kūrybos procesas. Jei to nėra, viskas tarsi sustoja.“
