Vasarį minime Šv. Agotą – Duonos globėją. Lietuviai nuo seno tikėjo, jog pašventintas duonos gabalėlis saugo nuo blogos akies, ligų, nelaimių, o namus – nuo gaisro. Namai, kuriuose gerbiama duona, turėtų būti laimingi, sotūs, svetingi. Kad kadaise buvusios tiesos pasitvirtina ir dabar, įsitikinome apsilankę pas Žlibinų seniūnijos Vilkaičių kaime gyvenančią Eleną Kazbarienę. Jau gerą dešimtmetį ši moteris namiškius ir visus, kurie užsuka į svečius, vaišina savo kepta duona. Patikėkit, ji labai skani!
Atokiame Vilkaičių kaime esanti Elenos ir Augustino Kazbarų sodyba dar miega žiemos miegu, tačiau ir dabar užsukus matyti, jog, kai sugrįžta pavasaris ir ypač vasara, čia būna be proto gražu. Sodybą supa du tvenkiniai. „Praeitą vasarą su anūkais ištraukėme kiek daugiau nei 9 kilogramus sveriantį šamą! Kiek buvo džiaugsmo visiems, tai buvo įvykis“, – linksmai pasakoja ponia Elena, kai gerdami šeimininkės rinktų ir džiovintų žolelių arbatą susėdame prie stalo pasikalbėti apie jos kepamą naminę duoną, kuri, beje, Kantaučių apylinkių, o ir ne tik, žmonėms puikiausiai žinoma.
Elena nemėgsta pernelyg girtis savo duona ir tikrai nedaro jokio „biznio“ iš to: kepanti tik namiškiams, draugams, na, ir visiems, kas kartais to paprašo. Kazbarų namuose jau seniai nebėra pirktinės duonos. „Vyras tik kartais dar tokį „Močiutės pyragą“ nusiperka, ir viskas“, – šypteli moteris.
Naminė duona Kazbarų namuose paprastai kepama sykį per mėnesį, kartais ir dažniau. Vieno kepaliuko jųdviem tikrai pakanka. Pasirodo, tas „kepaliukas“ visą būrį svečių pamaitintų. 4 kilogramai – tiek sveria Elenos iškepta duona! Beje, ar žinojote, kad naminę duoną galima išlaikyti iki pusės metų? „Visada, jei duonos lieka, sudedu ją į šaldiklį. Bet ir šiaip naminė duona nepelija. Ne taip, kaip pirktinė“, – pabrėžia mūsų pašnekovė.
Duoną Elena kepa jau dešimt metų. Ne pati tai sugalvojusi daryti, o dukra Lina pasiūliusi. Dabar abi dukros tik retkarčiais nusprendžia duonos išsikepti, o mamai tai tapo įprastu darbu. „Ar į svečius, ar į kokį pokylį vietoje torto aš visada savo keptos duonos nusivežu“, – sako Elena.
Tiesa, kepti namuose duoną E. Kazbarienei nebuvo didelė naujiena. „Ir močiutė, ir mama, atsimenu, kepdavo. Joms nelabai pagelbėdavau, nes buvau maža, o anytai teko labiau prikibti. Ji taip pat buvo puiki kepėja, turėjo senovinę duonkepę krosnį, – prisimena Elena. – Dar ir dabar turiu kaip palikimą iš jos likusią ližę.“
Nors ir buvo jaunystėje prisilietusi prie duonos kepimo, pabandyti tai daryti po daugelio metų nebuvo labai paprasta. „Ne iš karto viskas pavyko. Visokie blynai išeidavo, tai neiškildavo, tai neiškepdavo pakankamai, bet visi vis tiek valgė ir gyrė“, – juokiasi duonos kepėja. Greičiausiai dėl to ir ūpas nenukrito. Galiausiai viskas išėjo puikiai. O šiandien, turint tiek patirties, jau ir pastangų nebereikia tiek įdėti kepant duoną, ir iš akies dažniau produktai sudedami į indą.
„Tikra naminė duona yra pagardinama tik kmynais“, – įsitikinusi Elena. Todėl jos duonoje nerasime jokių kitų pagardų: nei spanguolių, nei riešutų. „Aš geriau juos vienus pačius suvalgau“, – priduria ji.
Taigi kaip Elena kepa gardžiąją duoną? Pasirodo, šis darbas – tik labai kantrioms šeimininkėms: visas naminės duonos gaminimo procesas užima keturis etapus: raugo paruošimas, plikinio paruošimas, tešlos išminkymas ir kepimas.
Raugui paruošti E. Kazbarienė ima 1 stiklinę viso grūdo ruginių miltų ir stiklinę šilto vandens. „Išmaišome ir uždengę šiltai laikome 3 paras. Tik nedėkite mielių! Mano duonoje jų nėra“, – iš anksto perspėja pašnekovė. Raugo reikėtų nepamiršti kasdien pamaišyti – kad blogas kvapas dingtų.
Plikinys ruošiamas taip: į indą dedame 8 valgomuosius šaukštus ruginių miltų, dvi saujas kmynų, viską užpilame 2 litrais užvirinto vandens ir gerai išmaišome. „Tą plikinį palaikau porą valandų, kol atvės iki kambario temperatūros, ir tada įdedu raugo. Vėl išmaišau. Taip paruoštą plikinį uždengiu iš anytos paveldėta kraitine skraiste ir palieku dvi paras kambario temperatūroje“, – toliau savo duonos receptu dalijasi Elena.
Po tų dviejų parų ateina laikas ir tešlai. „Į plikinį beriu šaukštą druskos, pusantros stiklinės cukraus. Viską išmaišau ir atsidedu 8–9 šaukštus raugo kitam kartui. Tada imu 2 kilogramus kvietinių miltų. Iš to kiekio reikia nuimti 8 šaukštus – tiek, kiek dėjome ruginių miltų ruošdami plikinį. Svarbu naudoti ne aukščiausios rūšies, o pirmos, – pasakoja moteris. – Miltus persijoju ir suberiu į plikinį. Išminkau tešlą. Tada viską vėl uždengiu ir palieku 6 valandas parūgti kambario temperatūroje.“
Paskui jau ateina laikas duoną kepti. Elena sako, kad aliejaus nemėgstanti, todėl patepti skardai, kurioje bus kepama duona, naudojanti tik kiaulės taukus. Vertėtų nepamiršti pabarstyti skardos miltais. „Kai būna vasara ir „prūde“ yra ajerų, skardą padengiu keletu jų. Anyta ir klevo lapų, atsimenu, dėdavo“, – priduria E. Kazbarienė.
Svarbu nepamiršti ir to, kad į skardą sukrėstos kepamos duonos paviršių reiktų „paglostyti“ ranka, sutepta kiaušinio plakiniu. „Bet labai nedaug, nes kiaušinis trukdo kilti duonai. Be plakinio duona plyšinėja, bet tai gal nėra blogai, nes juk sakoma, kad tada duonelė juokiasi“, – nusišypso mūsų kepėja.
Duoną, pašautą į orkaitę, reikia kepti 20 minučių 250 laipsnių temperatūroje, paskui dar 1 valandą 10 minučių – 180 laipsnių temperatūroje. „Iškeptą duonelę būtinai reikia suvilgyti ar apipurkšti šiltu vandeniu, sumaišytu su arbatiniu šaukšteliu cukraus. Aš savo duonelę nuprausiu su lininiu skuduriuku, su tais silikoniniais šepetėliais man nepatinka“, – kalba E. Kazbarienė.
Ir štai – gardžiausia naminė duona jau puikuojasi ant stalo.
Kaip minėjome, naminė duona reikalauja nemažai kantrybės. Jos Elenai tikrai netrūksta. Matyt, čia savo indėlį įdėjo ilgi mokytojavimo metai, kur, kantrybės, kaip žinome, reikia netgi labai daug, o ypač dirbant su pačiais mažiausiais. E. Kazbarienė net 43 metus išdirbo pradinių klasių mokytoja. Iš jų net trisdešimt praleista Plungės Senamiesčio mokykloje. „Čia dirbau iki 2012 metų spalio“, – prisimena ji.
Šią vasarą Elena pasitiks septyniasdešimtmetį. Sunku patikėti, kad energingai ir žvaliai moteriai tiek metų. Net neabejojame, kad šia gražia proga ant šventinio stalo vietoj torto puikuosis pats gardžiausias jubiliatės keptos duonos kepalas!
