![](https://laikrastisplunge.lt/wp-content/plugins/lazy-load/images/1x1.trans.gif)
Mums visiems puikiai pažįstamas, dažnai šiame puslapyje savo teologinėmis įžvalgomis pasidalinantis kunigas pranciškonas Saulius Bytautas, Kauno Vytauto Didžiojo universitete baigęs ketverių metų doktorantūros studijas, kovo 25-ąją apgynė daktaro disertaciją tema „Lietuvių pranciškonų (OFM) identiteto raiška pastoracinėje veikloje 1940-1990 metais“.
Visi penki solidžios disertacijos gynimo tarybos, vadovaujamos kun. prof. dr. Andriaus Narbekovo, nariai – teologijos, teisės, istorijos mokslų daktarai (tarp jų – ir profesorius habilituotas daktaras iš Liublino katalikiškojo Jono Pauliaus II universiteto), įvertinę disertacijos kokybę, atitiktį keliamiems reikalavimams ir doktoranto mokslinę kompetenciją, slaptu balsavimu vieningai nusprendė suteikti pretendentui teologijos mokslų daktaro laipsnį. Ir gynimo tarybos nariai, ir abu oficialieji oponentai, kurių vienas taip pat buvo kaimyninės Lenkijos atstovas – teologijos mokslų daktaras iš Varšuvos Kardinolo Stepono Višinskio universiteto, pažymėjo didelį disertacijos autoriaus kruopštumą rašant darbą ir šio darbo originalumą. Tą ypač pabrėžė ir doktoranto mokslinis vadovas kun. prof. dr. Kęstutis Žemaitis. Tai pirmasis mokslinis darbas, kuriame nagrinėjama Lietuvos pranciškonų veikla, apimanti ilgą ir sudėtingą okupacijų ir emigracijos laikotarpį. Remiantis lietuvių pranciškonų archyvais, dekretais, reskriptais, sutartimis, laiškais, bylomis ir kitais dokumentais, taip pat ir straipsniais lietuvių pranciškonų išeivijoje redaguotuose leidiniuose, disertacijoje analizuojama Lietuvos pranciškonų pastoracinė, švietėjiška ir kultūrinė veikla, jų didžiulės pastangos išsaugant lietuvybę bei tautos identitetą pirmosios sovietų okupacijos laikotarpiu 1940-1941 m., vokiečių okupacijos laikotarpiu 1941-1944 m. ir antrosios sovietų okupacijos laikotarpiu 1944-1990 m. Lietuvoje, išeivijoje ir lietuvių tremties vietose.
Plačiausiai Lietuvos pranciškonų veikla per tuos penkiasdešimt metų buvo vykdoma JAV ir Kanadoje, tačiau reikėjo begalinio atsidavimo ir ypatingų pastangų, kad svetimame krašte, iš pradžių net nemokant kalbos ir neturint lėšų, įsikurtų vienuolynai ir šalia jų steigtųsi lietuviškos parapijos. Nuo pirmųjų įsikūrimo šiuose kraštuose dienų lietuviai pranciškonai rūpinosi lietuviška spauda, pirmiausia atgaivindami Lietuvoje ėjusį mėnesinį žurnalą „Šv. Pranciškaus varpelis“, skirtą pranciškonams tretininkams, t. y. pasauliečiams pranciškonams (OFS). Jų leidžiami „Aidai“, „Darbininkas“, kiti lietuviški laikraščiai ir žurnalai, religinio šviečiamojo pobūdžio knygos, lietuvių grožinė literatūra buvo platinami lietuvių išeivių bendruomenėse, vienydami tautiečius, stiprindami jų tautinę savimonę ir tikėjimą. Pranciškonų iniciatyva vasaromis lietuvių vaikams ir jaunimui buvo organizuojamos tautinės stovyklos, kuriose ypatingas dėmesys buvo skiriamas lietuviškų tradicijų tęstinumui, išlaikant gyvą tėvų tikėjimą, Tėvynės meilę, savo krašto kultūrinį savitumą. Lietuviai pranciškonai ėjo dvasios vadų pareigas lietuvių organizacijose, dažnai pasisakydavo „Amerikos balso“ bei Vatikano radijo valandose ir kt.
Disertacijoje analizuojamu laikotarpiu (sovietų okupuotoje Lietuvoje) pranciškonai dirbo pastoracinį darbą parapijose, dalyvavo pogrindinėje veikloje, prisidėjo prie Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidybos, religinės literatūros dauginimo ir platinimo.
Išskirtinė ir lietuvių pranciškonų veikla misijose lietuvių tremties vietose – Sibire, Kazachstane, Tadžikistane, kur jie padėjo išsaugoti ne tik lietuvių, bet ir vokiečių, lenkų, ukrainiečių, baltarusių ir kitų tautų bendruomenes bei jų katalikišką savimonę. Lietuvių pranciškonų pastangomis katalikiškoms diecezijoms buvo padėti tvirti pagrindai dar prieš prasidedant tremtinių emigracijos bangai į jų istorines šalis.
Darbe atskleidžiama, kaip per šiuos penkiasdešimt metų vyko lietuvių pranciškonų identiteto formavimasis, sąlygojamas šv. Pranciškaus regulos ir konstitucijų, tautos gyvenimą apsprendusių idėjinių-politinių nuostatų bei laisvės siekio.
Pats kunigas Saulius Bytautas kitais metais minės jau trisdešimties metų pranciškonų ordine sukaktį, o šių metų birželio pirmąją – sidabrinį kunigystės jubiliejų. Kaip prisimena kunigas Saulius, Kauno kunigų seminarijoje, į kurią įstojo 1981 m., buvo gyva Šv. Pranciškaus dvasia. Susibūrė grupelė klierikų, kuriai vadovavo klierikas Benediktas Jurčys. Ši grupelė skaitydavo knygas apie Šv. Pranciškų, platindavo religinę literatūrą, slapta rizikuodami daugindavo uždraustą spaudą. Broliai seminaristai religinę literatūrą gabendavo į pranciškonų ir kitų kongregacijų misijas Sovietų Sąjungoje, atostogų metu dirbdavo su jaunimu ir vaikais, juos ruošdavo Pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimo sakramentui. Ir kūrė planus ateičiai: kaip gyvens baigę seminariją. Kalbėdavosi apie pastoraciją, misijas, vieni kitus palaikydami, sustiprindami dvasiškai. Pirmosios seminaristų įvilktuvės į pranciškonų ordiną įvyko Telšių katedroje prie Šv. Antano altoriaus 1982-ųjų rugpjūčio 15-ąją. Tą dieną seminaristas Saulius ir tapo pogrindžio pranciškonu – mažesniuoju broliu Pauliumi (Šv. Pranciškaus Asyžiečio Italijoje įkurta vienuolija vadinasi Mažesniųjų brolių ordinu, lot. Ordo Fratrum Minorum, sutrumpintai OFM). Po to įžadai ir įvilktuvės vykdavo Kauno karmelitų bažnyčioje. Apeigas atlikdavo šviesios atminties pranciškonų delegatas Lietuvai kun. Juozapas Pačinskas, kurį ir mes, plungiškiai, vis dar su šiluma prisimename kaip buvusį mūsų parapijos kleboną.
Disertacijoje išanalizuota tema kunigui broliui Sauliui Pauliui Bytautui artima ir tuo, jog visa tai dar ir labai asmeniškai išgyventa keletą metų misionieriaujant Sibire – Tomsko ir Novosibirsko srityse. Ginant disertaciją, kažkurio iš gynimo tarybos narių buvo pastebėta (ir pagirta už tai), kad autoriui pavyko šioje vietoje nenukrypti į emocijas ir išlaikyti santūrų mokslinį darbo stilių. Pagrindinį darbą tada dirbant Novosibirske, jam dar tekdavo lankyti katalikiškas bendruomenes ir kitose Sibiro vietovėse. Reikėdavo aplankyti apie 30 parapijų. Vieną savaitę per mėnesį tekdavo praleisti Tomske, kadangi ten buvo gausu katalikų – lenkų, vokiečių, lietuvių, latgalių, išsibarsčiusių po visą didžiulę Tomsko sritį. Novosibirske likę kunigo Sauliaus parapijiečiai dar ir šiandien prisimena savo kleboną. Prieš keletą metų Plungėje lankėsi tenykščių lietuvių tremtinių vaiko, dabar jau kunigo Viktoro Biloto vadovaujama jaunimo grupė, kurios nariai su didžiausia šiluma liudijo, kaip juos ten, Sibiro tolybėse, kunigas misionierius Paulius krikštijo, tuokė jų tėvus, su kokia meile ir atsidavimu lankė per didžiausius atstumus viena nuo kitos išsimėčiusias katalikų parapijėles.
Ir šiandien kunigas brolis Saulius Paulius, dabar jau teologijos mokslų daktaras, plungiškių dažniausiai švelniai vadinamas tiesiog „vienuolėliu“, vis dar „misionieriauja“: kaip tikras mažesnysis brolis jis apaštalauja tarp ligonių, kiekvieną pirmąjį mėnesio penktadienį pėsčiomis apkeliaudamas visą Plungę.
Visos laikraščio redakcijos ir visų plungiškių vardu nuoširdžiausiai sveikiname Jį, linkėdami ir toliau su tokia pat kantria meile tarnauti Dievui ir žmonėms. Tikimės, kad ir Jo daktaro disertaciją, išleistą atskiru leidiniu, visi turėsime galimybę perskaityti ir įvertinti jos svarbą ne tik Lietuvos pranciškonams, bet ir kiekvienam lietuviui, kuriam brangios mažesniųjų brolių su tokiu atsidavimu išsaugotos mūsų tautinės–religinės vertybės.