Neseniai Plungės rajono savivaldybėje vykusiame trišalės tarybos posėdyje aptariant rajono sveikatos problemas, prabilta apie pirminės sveikatos priežiūros centruose imamus mokesčius. Tuomet Grumblių seniūnaitijos bendruomenės pirmininkė Jolanta Jurčienė piktinosi, kad kaimų ambulatorijose mokesčiai imami už menkiausius dalykus. Kad kai kurie mokesčiai (pavyzdžiui, registracijos) pirminės sveikatos priežiūros centruose atrodo nepagrįsti, pritarė ir kiti posėdžio dalyviai. Nusprendėme šią gyventojams aktualią problemą gvildenti plačiau, tad kalbamės su Savivaldybės gydytoja Oresta Gerulskiene.
Skaitytojams dar priminsime, kad Plungėje turime tris pirminės sveikatos priežiūros centrus: UAB „Plungės sveikatos centras“ (turi ambulatorijas Kantaučiuose, Šateikiuose ir Žemaičių Kalvarijoje), A. Zamulskio gydymo įmonė „Pulsas“ (ambulatorija Plateliuose) bei A. Klišonio komercinė firma „Inesa“ (ambulatorijos Alsėdžiuose ir Kuliuose). Vieninteliame pirmajame paminėtame centre imamas registracijos mokestis.
– Gydytoja, kuo remiantis, pirminės sveikatos priežiūros centruose gali būti imamas registracijos mokestis?
– Registracijos mokesčiai gali būti privačiose gydymo įstaigose, sudariusiose sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis. Šiandienos įstatymai ir poįstatyminiai aktai to nedraudžia daryti.
– Kaip skiriasi įvairių rinkliavų dydžiai skirtinguose centruose?
– Priemokos už suteiktas gydymo paslaugas ar tyrimus skiriasi gydymo įstaigose, o tai nusistato pati įstaiga. Situacija aiški – ligonių kasos nemoka joms už nekilnojamojo turto ar medicininės įrangos nusidėvėjimą…
– Kokios rinkliavos numatytos įstatymo?
– Renkantis gydymo įstaigą, svarbu žinoti, už kokias sveikatos priežiūros paslaugas moka ligonių kasos, kokia jų teikimo tvarka ir sąlygos. Ši informacija gydymo įstaigoje turi būti skelbiama matomoje vietoje, pavyzdžiui, registratūroje, priėmimo kambaryje.
Mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarka patvirtinta ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 357 „Dėl Mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašo, kainų nustatymo ir jų indeksavimo tvarkos bei šių paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarkos“. Šiame įsakyme nurodoma, kad mokėti reikia, pavyzdžiui, už hormoninį tyrimą, akupunktūrą bei manualinę terapiją, sveikatos tikrinimą vykstant į užsienį, norint įsigyti civilinį ginklą, gauti vairuotojų ir aviatorių mėgėjų pažymėjimą, už papildomą individualią ligonio priežiūrą ir slaugą, kosmetinės chirurgijos operacijas ir kosmetologijos procedūras, dantų protezavimą bei implantavimą ir kitas paslaugas.
Be to, gyventojai (išskyrus vaikus ir vyresnius, besimokančius dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose, profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, bet ne ilgiau iki jiems sukanka 24 metai, ir socialiai remtinus asmenis, kai jie pateikia gyvenamosios vietos savivaldybės socialinės paramos skyriaus išduotą atitinkamą pažymą), gaunantys odontologijos paslaugas, moka už plombines medžiagas, kitas odontologines medžiagas ir vienkartines priemones, atsižvelgiant į sunaudotą šių medžiagų kiekį ir tuo metu galiojančias kainas.
Pacientas asmens sveikatos priežiūros įstaigoje turi būti informuotas apie galimybę gauti iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto apmokamas paslaugas, o jo pasirinkimas gauti mokamą paslaugą turi būti patvirtinamas paciento parašu paciento medicinos dokumentuose.
– Tai už ką žmonėms nereikia mokėti?..
– Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 49 straipsnio 5 dalimi, valstybės laiduojama (nemokama) asmens sveikatos priežiūra teikiama nemokamai, už šios priežiūros paslaugas iš paciento negali būti reikalaujama papildomo mokesčio. Gydymo įstaigose, turinčiose sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis dėl gydymo paslaugų išlaidų apmokėjimo, apdraustiems privalomuoju sveikatos draudimu asmenims, gavusiems šeimos gydytojo siuntimą, daugeliu atvejų pirminės ambulatorinės, stacionarinės, reabilitacijos paslaugos, reikiami tyrimai ir konsultacijos teikiami nemokamai. Už šias paslaugas gydymo įstaigoms sumoka ligonių kasos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis.
Apdraustiems privalomuoju sveikatos draudimu pacientams visi laboratoriniai tyrimai, kurie numatyti šeimos gydytojo normoje, turi būti atliekami nemokamai. Taigi, šeimos gydytojo kompetencijai priskiriami: bendras kraujo, šlapimo, gliukozės, cholesterolio kiekio kraujyje, c-reaktyviojo baltymo koncentracijos arba eritrocitų nusėdimo greičio tyrimai, kalio, natrio kiekis kraujo serume, kreatinino ir šlapalo kiekis, gliukozės toleravimo mėginys. Tačiau yra atvejų, kai mokamos paslaugos teikiamos net ir draustiems privalomuoju sveikatos draudimu asmenims:
1. Jei pacientai, turintys teisę į nemokamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, savo iniciatyva pasirenka brangiau kainuojančias paslaugas, medžiagas, procedūras, tai šių paslaugų, medžiagų, procedūrų faktinių kainų ir nemokamų paslaugų, medžiagų, procedūrų bazinių kainų skirtumą jie sumoka patys Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka.
2. Jei pacientai savo iniciatyva pasirenka papildomas paslaugas ar procedūras, šių paslaugų ar procedūrų kainą jie moka patys.
3. Kai apdraustasis savo iniciatyva gydančiojo gydytojo rekomendavimu pasirenka brangesnius vaistus ar medicinos pagalbos priemones, negu Lietuvos Respublikoje yra taikomi pagal nustatytas gydymo metodikas.
4. Iš paciento taip pat gali būti paprašyta susimokėti, jeigu jis nenori laukti eilėje tam tikro planinio tyrimo arba procedūros, pats pageidauja skubiau gauti paslaugą.
O. Gerulskienė pabrėžia, kad pacientai turi būti informuojami, už ką jie moka. Ir jeigu moka – turi tai patvirtinti savo parašu. Jos teigimu, svarbu tai, kad pirminės sveikatos priežiūros centre, matomoje vietoje, būtų pateikta informacija už ką ir kiek pacientui gali tekti susimokėti. Jeigu įstaiga atsisako jam tokius duomenis suteikti, žmogus turėtų kreiptis į ligonių kasas.
Be to, Savivaldybės gydytoja pažymėjo, kad žmonės, kurie mano, jog pirminės sveikatos priežiūros centruose, jų ambulatorijose susidūrė su vienokia ar kitokia neteisybe, turėtų raštiškai kreiptis į ją arba Savivaldybės administraciją. Tik tuomet, anot O. Gerulskienės, galima bandyti spręsti problemą. „Paistalais, paskalomis nieko neišsiaiškinsi“, – sako ji.
O. Gerulskienės nuomone, privati įstaiga turi teisę įsivesti tokius mokesčius, kokius nori, o kol nebus tam tikro apynasrio, viskas liks kaip seniau ar dar labiau blogės. Tiesa, įstaigos jokiu būdu negali apmokestinti tyrimų ar kitų paslaugų, kurias įstatymas numato kaip nemokamas, tad Savivaldybės gydytoja dar kartą paragina žmones – „jeigu ką“ – kreiptis.
