Balandžio 8-osios rytą Romas Matulis Plungės kultūros centro duris kaip šios įstaigos vadovas pravėrė pasitikdamas išskirtinę datą: praėjo 25-eri metai nuo tos dienos, kai jis pradėjo eiti minėtąsias pareigas. Jei ne kūrybingas kultūros centro kolektyvas, turbūt direktorius ir nebūtų prisiminęs sukakties, nes tikrai neteikia tam išskirtinio dėmesio. Bet štai kolegos pasistengė priminti ir net raudoną kilimą ištiesė gerbiamam vadovui, o kad jis patikėtų reikšminga sukaktimi, ir įrodymą pateikė – tuomečio mero pasirašytą potvarkį dėl R. Matulio paskyrimo eiti Plungės kultūros centro direktoriaus pareigas.
„Džiaugiamės, vertiname ir didžiuojamės turėdami galimybę dirbti su geriausiu vadovu ir kūrėju. Sukanka 25 metai, kai Plungės kultūros centro direktorius vadovauja šiai organizacijai. Tai ketvirtis amžiaus, per kurį jau sukurta begalė didžių, skambių, profesionalių ir išliekamąją vertę turinčių kultūrinių projektų ne tik Plungės, Lietuvos, bet ir tarptautiniu mastu. Tikime, linkime ir sieksime, kad kartu su Jumis Plungės kultūros centras ir toliau augtų, sukurtų ir
padovanotų dar daug nuostabių kultūros įvykių ir emocijų plungiškiams ir miesto svečiams“, – R. Matuliui gražius žodžius skyrė kolegos. Ar bereikia geresnio darbo įvertinimo?
Pakalbinome R. Matulį ir mes. Tuo labiau kad apie lyderystę kultūros sferoje su kultūros žmogumi šnekėjomės artėjant Pasaulinei kultūros dienai, kuri minima būtent šiandien, balandžio 15-ąją. Taigi proga – pati tinkamiausia.
Tiesa, šiame numeryje – pirmoji interviu dalis, tęsinį skaitykite balandžio 22-ąją.
– Gerbiamas Romai, įdomu, ar labai kolektyvas nustebino pasveikindamas Jus vadovavimo Plungės kultūros centrui jubiliejinės sukakties proga? Kokios mintys aplankė?
– Mūsų komanda labai dėmesinga, visada stengiamės vieni kitus pastebėti, pasveikinti, tačiau, tiesą pasakius, kad bus prisiminta būtent ši data, nesitikėjau. Tikrai buvo staigmena, nes aš niekada nesureikšminau ir neskaičiavau tų metų. Prisipažinsiu, išvakarėse paskaičiavau, koks yra mano darbo stažas, nes supratau, kad labai noriu ir laukiu pensijos… Šitie metai labai jubiliejiniai. Liepos 1 dieną sukaks 35 metai, kai atvykau į Plungę iš Šakių, esu suvalkietis. Taigi šiemet 35 metai, kai iš viso Plungėje dirbu, rugsėjį bus 30 metų, kai įkūrėme „Saulos“ teatrą, ir, pasirodo, 25 metai, kai nepertraukiamai dirbu kultūros centre direktoriaudamas.
Tie 35 mano darbo metai iš esmės ir yra praleisti Plungės kultūros centre. Tiesa, buvo nepilna dvejų metų pertrauka, kai dirbau mero a. a. Antano Lapuko padėjėju kultūros klausimais. Prieš tai dar teko pabūti pirmosios po nepriklausomybės atkūrimo rinktos Plungės rajono tarybos nariu. Tačiau visada lygiagrečiai dirbau ir kultūros centre.
Kai A. Lapuką paskyrė meru, jis paprašė ateiti jam padėti. Sutikau, nes jaučiau pareigą pagelbėti, kadangi buvom bendraminčiai. Manau, tai buvo vienas iškiliausių mūsų rajono merų. Mano misija ir darbas savivaldoje baigėsi mirus A. Lapukui. Daugiau nėjau į jokią tarybą, nors visuose rinkimuose esu kviečiamas ir dabar.
Dirbdamas Savivaldybėje ir teatrui Plungės kultūros centre vadovavau, ir projektus rengiau. Turbūt buvau blogas padėjėjas merui, nes turėjau nemažai ir kitų darbų kultūros centre.
– Jūsų manymu, kuo ypatingos kultūros centro direktoriaus pareigos?
– Kadangi esu šioks toks kultūros politikas Lietuvoje, dėstau kultūros strategiją Klaipėdos universitete, šioje srityje turiu teorinės patirties, tai galiu teigti, kad nuo kitų organizacijų kultūros centras kaip institucija skiriasi, nes čia pats vadovas pirmiausia turi būti kūrėjas. Pradėti čia kam nors vadovauti būtų didžiausia nesąmonė. Tą bandau įrodyti ir prisidėdamas prie Lietuvos kultūros politikos kūrimo. Kultūros centre vadovauti nėra kam. Žmogus, esantis direktoriaus pozicijoje, turi matyti daug dalykų. Aš, pavyzdžiui, labai džiaugiuosi, kad esu dirbęs ir kasoje.
Direktorius – tiesiog pozicija, kai tam tikrais momentais tu tampi komandos lyderiu, kuris veda paskui save komandą atitinkamiems darbams: struktūriniams, logistiniams, kūrybiniams.
Mes, kultūros centras, esame organizacija, kuri apima daug kultūros sričių. Juk nėra nė vieno žmgaus, kuris galėtų išmanyti visas sritis. Mano supratimu, direktorius visų pirmiausia yra kūrėjas ir žmogus, pas kurį gali ateiti bet kuris darbuotojas ir gauti patarimą. Ateina ir sako: aš turiu idėją, kaip darom? Tai mano kaip kultūros centro vadovo pareiga yra ne tik pasakyti, kad gerai, daryk ir aš pažiūrėsiu, kaip tau pavyks. Ne, turi eiti kartu į komandą ir drauge daryti. Lygiai taip ir aš ateinu pas savo komandą ir sakau – turiu idėją. Vadovais ar generolais mes kiekvienas tampame, kai esame atsakingi už savo vykdomą projektą. Pavyzdžiui, netrukus mūsų kultūros centre vyks tarptautinis teatro festivalis „Mažoji Melpomenė“. Aš tada tapsiu direktoriumi, nes aš jį valdau, tai mano projektas, esu režisierius, logistas, darau visus planus. Yra kitas projektas, tada generolu tampa kitas žmogus, ir aš ateinu pas jį lygiai taip pat, kaip jis ateina pas mane prašydamas patarimo.
Jeigu traktuoju, kad vadovo darbas yra kūrybinis, tada kaip aš galiu būti vadovu nekurdamas pats? Jei pats nieko nesukūrei, kaip gali įvertinti kito kūrybą ir sakyti, kad tu čia geriau ar blogai padarei?
– Vadinasi, Jūsų darbe svarbiausia – bendradarbiavimas, būti pavyzdžiu?
– Žinau nesėkmingų atvejų Lietuvoje, kai kultūros centrui atėjo vadovauti ne tos srities specialistas arba tiesiog vadybininkas, kuris žinojo tik vadybos elementus. Ateisi ir pabandysi strategiškai viską sudėlioti kultūros centre – būsi visiškas nulis. Ką daryti, kai trūksta žmonių, pinigų… Kai tavo motyvacijos įrankiai yra visai kitokie, o tu turi žmogų uždegti, kad jis eitų dirbti, nors niekas už tai papildomai nemoka ir nemokės. Kai priimu kokį žmogų į darbą, sakau, ar tu supranti, kad kartais reikės dirbti po 16 valandų per parą? Bendradarbiavimas pirmiausia ir pasirodo tuo, kad parodai, kad ir pats dirbi daug, kad ne už valandas skaičiuoji savo atlyginimą. Pavyzdžiui, aš su „Saulos“ teatru 30 metų dirbu visiškai neatlygintinai, negaunu nė cento. Aš dirbu 100 procentų meno vadovo darbą ir, beje, dirbu gerai ir labai gerai. Ir to nebijau pasakyti. Esu pakankamas profesionalas, moku save įvertinti, moku nesipūsti, nes žinau Lietuvos kontekstą, žinau Lietuvos jaunimo teatrus, žinau, ką sukuriu, dirbu gal net daugiau negu bet kuris už visą etatą dirbantis meno vadovas ir už tai negaunu nė truputėlio algos. Tačiau gal ne tame slypi esmė. Galbūt kažkada kažkam ateis suvokimas ir tai pamatys. Apskritai veikla kultūros centre labai daug yra paremta savanorystės pagrindu.
Mano kaip vadovo misija yra gebėti pamatyti. Kad matyčiau visus savo žmones ir kad bendrame kontekste jie neliktų nepastebėti. Dažnai stebimasi, kad einu į visus koncertus, renginius. O kaip kitaip? Tai mano darbo dalis, nes žmonės turi jaustis pastebėti, įvertinti. Juk kartais užtenka jaustis vertinamam, jei pinigais neišeina to padaryti.
– Užsiminėte apie „Saulą“, kurios vienas iš vadovų esate.
– Kaip minėjau, šį rudenį bus jau 30 metų „Saulai“. Turėjome idėją, kurią puoselėjome ir kurią įgyvendinome. Dėl to džiaugiuosi. Nors pačioje pradžioje man atrodė, kad labiausiai nevykę žmonės ateina pas mus į kolektyvą. Dabar, kai matai tų jaunų žmonių akis, reakcijas, jauti atsakomybę ir minčių pasitraukti tenka atsisakyti. Nes tikrai jau keletą metų kiekvieną rudenį aš ruošiuosi pasitraukti iš teatro, jau ne 25 metai man… Bet, sakau, pažiūri į vaikus, pamatai, ką sukūrei, supranti, kad yra kažkokia tradicija… Juk negali pasakyti vaikams, kad ačiū, eikit, nes nebėra kam su jumis dirbti, tada vėl save „įjungi“ ir eini.
Supraskite mane teisingai: aš tikrai jaučiuosi pakankamai vertinamas kaip vadovas rajone. Per ilgą mano darbo laiką nebuvo nė vieno mero ar Savivaldybės administracijos direktoriaus, kuris manęs nevertino kaip žmogaus, darbuotojo. Jaučiu, kad skaitomasi su mano nuomone, profesionalumu. Todėl kartais pagalvoju, kodėl negaliu ir daugiau padaryti? Juk visus kviečiame daryti ką nors daugiau, pas mus kultūros centre apskritai yra labai daug savanorystės. Realiai mūsų darbuotojų yra nedaug ir viskas įvyksta tik per savanorystę. O tada kodėl ir aš negaliu to daryti? Tikrai nesu tas žmogus, kuris viską daro tik už pinigus. Galbūt tuo metu aš tikrai galėčiau uždirbti daug didesnius pinigus paskaitas skaitydamas ar vesdamas seminarą, turiu kvietimų tą daryti dažnai, bet negaliu, nes dirbu čia. Džiaugiuosi tuo, ką darau.
Labai džiaugiuosi, kai pernai „Saula“ grįžo iš Italijos pelniusi aukščiausią apdovanojimą. Supranti, kad tu ten nesi niekam skolingas, parveži tokį įvertinimą, nes tikrai to esi nusipelnęs, ir tave sveikindami salėje visi atsistoja ne todėl, kad esi pažįstamas, mylimas, o todėl, kad išties parodytas spektaklis paliko puikų įspūdį.
Man apskritai pelnytas įvertinimas yra daugiau pasitikrinimas, kad tai, ką darau, yra teisinga. Kai dvylika metų iš eilės mūsų teatras pripažįstamas kaip geriausias visose kategorijose, juk tai kažką reiškia. Tik gaila, kad mūsų, kūrėjų, darbas, dažnai yra toks, kad pelnytais laimėjimais, šlove nelabai yra kada pasidžiaugti. Pavyzdžiui, aš labai aukštai vertinu pernai man Prezidento įteiktą ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių. Galvojau, nuvyksiu į Vilnių ir šįkart tikrai pasidžiaugsiu, skirsiu laiko sau. Rezervavau kelioms paroms viešbutį tikėdamasis, kad kitą dieną išeisiu į senamiestį, neskubėdamas kavos atsigersiu, pasigrožėsiu sostine, deja… Teko paskubomis, vos tik atsiėmus apdovanojimą, grįžti į Plungę, nes pranešė, kad atšaukti planai dėl Liepos 6-osios renginio ir skubiai būtina suorganizuoti minėjimą, už kurį atsakingas Plungės kultūros centras. Tai tiek to emocinio pasidžiaugimo. Vėl teko, kaip ir įprastai, kavą gerti grįžtant degalinėje nusimetus švarką… Tai čia yra sudėtingesnė mūsų darbo pusė – pasidžiaugti laiko lieka nedaug.
(Tęsinys – kitame numeryje)
Romas puikus politikas, puikus strategas! Visų draugas!