Kiekvienas miestas, miestelis turi vietą, kuri yra reprezentuojanti, svarbi ir įdomi – tikras traukos centras. Plungė tokių turi ne vieną, tačiau viena svarbiausių – Laisvės alėja. Kažkada vadinta bulvaru, įrengta, kaip spėjama, vadovaujantis Berlyne esančios alėjos pavyzdžiu, vėliau pervadinta į Žemaitės alėją, bet visgi sugrįžusi prie Laisvės pavadinimo. Šiandien ši vieta Plungėje vėl pasikeitusi – turi kitą veidą, bet moderni ir šiuolaikiška išvaizda slepia miesto istoriją. Taigi ką liudija Plungės Laisvės alėja?
Laisvės alėjos istorija
Laisvės alėja – viena įdomiausių ir gražiausių gatvių Plungėje. Suprojektuota XIX a. paskutiniame dešimtmetyje Plungės valdos savininko kunigaikščio Mykolo Oginskio (1849–1902) užsakymu. Dvarą su miesto centru jungusios viešos alėjos-bulvaro įrengimas laikytinas baigiamuoju Plungės rezidencijos sutvarkymo etapu ir tam laikui itin novatorišku miesto projektavimo sprendiniu.
Manoma, kad šią europinio modernizmo dvasios įkvėptą idėją Plungės savininkas galėjo parsivežti iš XIX a. pabaigoje Paryžiuje vykusių Pasaulinių ūkio parodų, kuriose jis ne kartą dalyvavo pristatydamas ir savo augintus žemaitukų veislės arklius. Pavyzdžiu bulvaro projektui galėjo būti ir Berlyną nuo XVI a. garsinanti Unter den Linden alėja, kurią turėjo puikiai žinoti ne tik M. Oginskis, bet ir jo rezidencinį dvarą projektavęs vokiečių kilmės architektas Karlas Lorencas. Tai galėtų liudyti ir liepų sodinimo būdas – dvi dvigubos eilės su vienas priešais kitą susodintais medžiais.
XX amžiuje bulvaru vadinta gatvė jungė M. Oginskio dvarą ir jam priklaususio miestelio centrą. Šiaurinėje dalyje gatvelė rėmėsi į dvaro sodybos parką, o pietinėje jos dalyje – į ant aukštos mūrinės kolonos stovėjusią ir Plungę nuo gaisrų turėjusią ginti Šv. Florijono skulptūrą bei centrinę miestelio Bažnyčios gatvę. Vidurinė bulvaro dalis buvo grįsta raudonomis plytomis. Bulvaru, o kartais ir Liepgasiu, vadinama gatvė iki Pirmojo pasaulinio karo ir vėliau buvo apgyvendinta Oginskių dvaro tarnautojais ir pareigūnais. Čia namus turėjo kunigaikščio advokatas, siuvėjai, orkestro muzikantai. Ties bulvaro viduriu Oginskis buvo pastatęs didžiulį mūrinį pastatą, skirtą ūkininkams ir jų švietimui. Gatvėje taip pat kūrėsi pirkliai, veikė gaisrinė. Tai buvo reprezentacinė gatvė su specialiai suformuotais želdiniais, skirta visuomenės poilsiui, viešam laiko leidimui ir pramogoms.
Alėjoje buvusios gaisrinės pastate 1905-ųjų birželio 26-ąją pirmą kartą buvo viešai suvaidintas lietuviškas spektaklis – Keturakio „Amerika pirtyje“. Čia vietos žemaičiai pirmą kartą išgirdo savuosius žmones viešai kalbančius gimtąja kalba. Prie spektaklio parengimo medžiagomis scenai ir rūbais prisidėjo kunigaikštienė Oginskienė. Jos prielankumas ir palaikymas buvo signalas vietos valdininkams duoti leidimą šiam spektakliui organizuoti.
Laisvės paminklas
Laisvės alėjos pabaigoje stovi Lietuvos nepriklausomybės 10-ečiui skirtas paminklas, plungiškių tiesiog vadinamas Laisvės paminklu.
Artėjant Lietuvos nepriklausomybės sukakčiai, Plungės miesto valdžia nusprendė statyti Laisvės paminklą, kuris neturėtų sau lygių Žemaitijoje. Statybos darbai, kurių ėmėsi savamokslis meistras Kleinauskis, prasidėjo 1928 m. ir užsitęsė iki 1931 m. vasaros pabaigos. Paminklas turėjo būti tarsi obeliskas, kurio kairėje pusėje – Plungės herbas, dešinėje – Žemaičių meška, šiaurinėje – Vytauto Didžiojo ženklas, pietinėje – balta Laisvės skulptūra.
Nors paminklo statyba kainavo brangiai (apie 8 tūkst. litų), broko neišvengta: po poros mėnesių nukrito „Laisvės“ ranka su kalaviju, dar vėliau nukrito herbai ir visas paminklas pasviro. Taip paminklas be Laisvės skulptūros, herbų stovėjo nuo 1932 metų iki 1950–1953 m., kuomet buvo nugriautas.
Sugrąžino ir pavadinimą, ir simbolius
Sovietmečiu Laisvės alėja buvo pervadinta Žemaitės alėja. Netrukus pašalintas Lietuvos nepriklausomybei skirtas paminklas, neliko vietos ir nuo gaisrų miestą globojusiam Šv. Florijonui.
Dar Lietuvai nepaskelbus nepriklausomybės, plungiškiai pradėjo rūpintis Laisvės alėjos simbolių sugrąžinimu. Jau 1988 metų spalį Sąjūdžio organizuotame susibūrime buvo renkamos aukos Šv. Florijono skulptūrai atstatyti. Postamento akmuo buvo rastas Plungės elektros tinklų teritorijoje, Telšių gatvėje. 1990 metų rugsėjį Šv. Florijonas buvo iškilmingai atidengtas ir pašventintas. Skulptūros autorius – Vladas Stumbras.
1991 m. balandžio 17 d. sprendimu Laisvės alėjai sugrąžintas jos pavadinimas.
Netrukus pradėta rūpintis ir Laisvės paminklo atstatymu. Projektas paminklui atstatyti parengtas Paminklų projektavimo institute, o Laisvės skulptūros ir Herbų sukūrimo ėmėsi Vilniaus dailės dirbtuvių skulptorius plungiškis Vilimas Ketvirtis.
1991 m. paminklo skulptūra nulieta vienoje tuometinio Leningrado bronzos liejyklų, o herbai – Kaune.
Laisvės paminklas atidengtas 1992 metais rugsėjo 7 d. Jį pašventino Žemaičių vyskupas Antanas Vaičius.
Plungės miesto Laisvės alėja šiandien puikuojasi nauja išvaizda, 2020 metais užbaigta rekonstrukcija šią plungiškių mėgiamą vietą padarė itin patrauklią. Taigi Plungės alėja verčia naują istorijos lapą.
Vertimų biuras „Vertimų karaliai“ – straipsnių vertimas:
