„Nėra namelių, kur nebūna dūmelių“, – šitaip apie ilgus bendro gyvenimo metus kalba Šateikių seniūnijos Papievių kaimo gyventojai Birutė ir Jonas Račiulaičiai. O jiedu drauge – net 60 metų! Deimantines vestuves artimųjų rate Račiulaičiai švęs jau šį šeštadienį. Reikia pripažinti, kad pora, kartu nugyvenusi pusę amžiaus ir daugiau, prilygsta aštuntajam pasaulio stebuklui. Tad ir teiravomės Birutės ir Jono to stebuklingojo recepto, kaip išsaugoti santuoką šitiek metų.
Žmoną šokiuose nusižiūrėjo
Vos tik įriedėjus į papieviškių namų kiemą, prie durų mus pasitiko Jonas. Iš kalbos supratome, kad vyras – ne žemaitis. Ir lyg nujausdamas, kad apie tai paklausime, tarė: „Šitiek metų Žemaitijoje, bet žemaitiškai neišmokau.“
Kaip paaiškėjo, Jonas – nuo Šakių. Birutė – vietinė, papieviškė. Tad kas zanavyką atviliojo į Žemaitiją? Vyras pasakojo, kad į mūsų kraštą atvažiavo 1959 metais, kai buvo pašauktas į tarnybą tarybinėje armijoje. Kadangi buvo statybos specialistas (baigęs Vilniaus statybos technikumą), jį pasiuntė į Žemaitiją – statyti raketų bazių. Tiesa, kastuvu mojuoti jam neteko, dirbo vairuotoju. Vežioti reikėjo ir vadus, ir duoną bei mėsą iš miesto į dalinį veždavo. Jono tarnyba Šateikiuose truko 3 metus 3 mėnesius 7 dienas. Per tą laiką jis ir šeimą sukūrė.
Tad kur jaunas kareivukas būsimą žmoną nusižiūrėjo? „Pusantrų metų iš dalinio niekur nėjau. O mano tarnybos draugas į šokius traukdavo, ten su mergina susipažino. Sako: „Einam, ten tokių gražių mergičkų yra“, ir išsitempė. Ten Birutę ir pamačiau“, –
linksmai dėstė netrukus deimantines vestuves švęsiantis vyras.
Ko gero, ne veltui sakoma, kad žmogus planuoja, o Dievas iš tų planų juokiasi. Taip ir Jonui nutiko: vieną dieną bičiulio mylimoji jam nuo Birutės linkėjimus perdavė. Tiesa, kaip teigė Birutė, tai buvo jos draugės prasimanymas. Tad išėjo taip, kad nekaltas bičiulės melas suvedė porą. Bendravo juodu apie metus. Ir, kaip juokavo Jonas, tiek laiko iš Šateikių į Papievius per mišką vaikščiojo.
Piršlybos
O kiti jaunikaičiai ar nepavydėjo, kad kareiviai jų merginas vilioja? Pasak papieviškės, pykdavo, bet… Moteris neslėpė, jog neretai kildavo mintis, kad baigęs tarnybą Jonas greičiausiai išvažiuos ir tuo viskas pasibaigs.
„Neįvykdėme plano. Atvažiavo iš Kauno prokuroras ir sako: „Prasti reikaliukai, gal reikės į „disbatą“ važiuoti.“ Klausiu, ar yra kokia išeitis. Sako, yra: „Susirask merginą, įspausk antspaudą, tarnybą baigsi „po pečiaus“. Parvažiuoji ir gyveni.“ Tad Birutei ir sakau: „Jei dar nori mane matyti, važiuojam į „zaksą“, – linksmai piršlybų istoriją pasakojo vyras. Birutė santuokai neprieštaravo.
Pora susituokė 1962 metų gegužės 19 dieną. Iš pradžių Civilinės metrikacijos skyriuje. O kai Joną demobilizavo, vienas kitą gerbti ir mylėti prisiekė ir prieš Dievą. Tai įvyko 1963 metų sausio 1-ąją.
Birutė ir Jonas užaugino penkias dukras: Virginiją, Rimą, Dalią, Almą ir Rasą. Visos jos čia pat, Lietuvoje, gyvena. Dabar Račiulaičiai džiaugiasi dešimčia anūkų ir trimis proanūkiais.
Baigęs tarnybą, kol gyvavo tarybinis ūkis, Jonas dirbo statybos inžinieriumi – Papieviuose, Šateikiuose. Birutė dukras augino, o kai turėjo galimybių, kūreno kaimo pirtį, dirbo prie geležinkelio.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę Račiulaičiai ėmėsi ūkininkauti, apie 70 ha žemės dirbo. „Dabar nieko nebeturime, ūkį dukrai perleidome“, – sakė pora.
Reikia mokėti nusileisti
Tad kokia ta auksinė ilgo bendro gyvenimo taisyklė? „Nėra namelių, kur nebūna dūmelių. Buvo visko. Bet nugyvenome tiek metų, užauginome vaikus, pastatėme namus, pasodinome medžius“, – kalbėjo Jonas. Jam antrino žmona: „Nebėra dabar atlaidumo. Skiriasi jaunuomenė dėl menkiausio nieko. Ir mes susibardavome, bet reikia mokėti ir vienam, ir kitam nusileisti. Jei reikėdavo, atsiprašydavau aš, jei reikėdavo – jis.“
Pasmalsavome, ar susipykę ilgai nesikalbėdavo? Pasak Birutės, neilgai, gal valandėlę, o Jonas šmaikštavo: „Man liežuvį turbūt reiktų nupjauti, kad nekalbėčiau.“ Bet pyktis porai nelabai ir buvo dėl ko.
Paprašyti apibūdinti savo antrąją pusę praėjus 60 bendro gyvenimo metų, sutuoktiniai ilgai svarstė, kurie žodžiai būtų teisingiausi. Birutės žodžiais tariant, vyras buvo geras. Na, o Jonas vėl nepraleido progos pašmaikštauti, esą akis priprato, tad kitaip ir būti negali.
Kaip ir minėta, pora savo deimantines vestuves švęs šeštadienį. Tikėtina, kad tą pačią dieną kažkur prie altoriaus stovės ir tik pirmuosius bendro gyvenimo žingsnius žengiantys jaunieji, tad atsisveikinant Račiulaičių palinkėjimas jaunoms poroms: „Reikia mokėti atleisti ir nusileisti.“
Graziai nuosirdziai parasyta.Visko buna pas visus.Bet isgyvent ir tai atlaikyti jie sugebejo,