Birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena – ženklina vieną skaudžiausių lietuvių tautos istorijos momentų – masinius 1941-aisiais prasidėjusius žmonių trėmimus. Metai eina, tačiau atminimas gyvas. Minint šią dieną Plungėje vyko renginiai: akcija „Ištark. Išgirsk. Išsaugok“ prie Laisvės paminklo, vakare – šv. Mišios ir renginys Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriuje.
Ne pirmus metus mūsų šalyje, minint Gedulo ir vilties dieną, vykdoma akcija „Ištark. Išgirsk. Išsaugok“, kurios metu yra skaitomos ištremtųjų žmonių pavardės – taip pagerbiamas jų atminimas. Birželio 14-ąją prieš vidudienį prie Laisvės paminklo tokia akcija – jau trečią kartą – surengta ir mūsų mieste. Tylos minute pagerbus tremtinius į tribūną skaityti per prievartą išvežtų mūsų rajono žmonių pavardes stojo Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis, vicemerė Asta Beierle Eigirdienė, Plungės rajono buvusių politinių tremtinių nevyriausybinės organizacijos „Tremties paliesti“ vadovė Aniceta Grikšienė, mokiniai… Iš Plungės rajono buvo ištremta apie 4 000 gyventojų.
Gedulo ir vilties dienos minėjimas vakare pratęstas Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, kur šv. Mišias už tremtinius ir politinius kalinius aukojo Plungės parapijos klebonas dekanas Vytautas Gedvainis. Joms pasibaigus, visi buvo pakviesti į šventorių. Čia, kaip žinome, stovi paminklas Tremtinių motinai – simboliška vieta tautos tragediją žyminčiai datai atminti.
Tradiciškai renginį, skirtą Gedulo ir vilties dienai paminėti, organizavo Plungės kultūros centras: surengtas poezijos ir muzikos vakaras. Kultūros centro teatras „Saula“ (vadovai Sigita ir Romas Matuliai) suvaidino literatūrinę kompoziciją ir prabilo į susirinkusiuosius buvusių Lietuvos kankinių prisiminimais. Jaunųjų plungiškių lūpose nuskambėjo istorijos faktai. Jie liudija, kad iš Plungės rajono nuo 1941-ųjų metų iki 1952-ųjų metų, kaip minėta, ištremta apie 4 000 gyventojų. Daugiausia buvo tremiami šeimomis: seneliai, moterys ir vaikai, dalis vyrų buvo kalinami ar dalyvavo partizaniniame judėjime. Trečdalis ištremtųjų buvo vaikai ar kūdikiai.
1941 m. birželio 14 d. – Birželio trėmimai – pati tragiškiausia tremtis. Ji vyko ilgiausiai. Iš Plungės rajono tuo metu gyvuliniais vagonais išvežta daugiau nei 100 šeimų. Tremta į Altajaus kraštą, Komijos ASSR, Tomsko sritį. Tada buvo tremiama inteligentija: mokytojai, kunigai, gydytojai…
Antras didžiausias trėmimas buvo 1948 m. gegužės 22–27 d. pavadinimu „Operacija „Vesna“ („Pavasaris“). Ištremta daugiau nei 2 500 žmonių. Jie buvo vežami į Krasnojarsko kraštą, Irkutsko sritį, Buriatijos-Mongolijos ASSR. Tomis dienomis buvo ištremti stambūs ūkininkai, nes buvo manoma, kad bus lengviau NKVD susidoroti su partizaniniu judėjimu. Ūkininkai buvo pagrindiniai partizanų rėmėjai.
Trečias trėmimas vyko 1949 m. kovo 25–28 d. pavadinimu „Operacija „Priboj“ („Bangų mūša“). Išvežta per 1 000 žmonių. Žmonės buvo tremiami į Irkutsko sritį, Krasnojarsko, Altajaus kraštą.
1951 m. spalio 2–3 d. pavadinimu „Operacija „Osen“ („Ruduo“) žmonės buvo tremiami į Irkutsko sritį, Tomsko sritį. Tikslas buvo iškeldinti visus ūkininkus, kurie priešinosi kolektyvizacijai.
Vėliau dar buvo net penki trėmimai, kurių metu buvo išvežamos šeimos su seneliais ir mažamečiais vaikais.
Iš viso tremtis palietė beveik kiekvieną Plungės rajono gyventojų šeimą.
Kad vargiai yra šeimų, kurių nebūtų palietęs trėmimas, pažymėjo ir renginyje dalyvavęs meras A. Klišonis. „Buvo išvežti patys stipriausi, tie, kurie nebijojo dirbti, parodyti, pasakyti, kad myli savo valstybę. Buvo baudžiama mylėti tą šalį, kurioje gimei. Sunki be galo lemtis. Lygiai tas pats dabar vyksta ir Ukrainoje. Likimas eina spirale, reikia tai prisiminti. Ačiū, kas padedate ukrainiečiams. Svarbu atminti, kad tokie dalykai yra, tai gali kartotis, gal ne su mumis, bet su mūsų vaikais, anūkais… Mūsų jaunimas tai priminė šiandien ne tik mums, nes mes žinome, jie primena istoriją sau. Tai tautos atmintis, mums to reikia“, – kalbėjo meras.
Visais atvykusiais paminėti Lietuvai svarbios datos džiaugėsi ir kun. V. Gedvainis, kuris kartu pažėrė kritikos rajono politikams: „Mūsų širdis šiandien yra apimta skausmo. Tą skausmą mes paverčiame malda ir palaiminimu. Ta saujelė žmonių, kuri šįvakar esame čia, parodome praeinantiems ir pravažiuojantiems, kad Lietuva gyva čia esančių žmonių dėka. Skauda širdį… Kur tarybos nariai, valdininkai? Ar jiems nereiktų čia būti? Juk šis renginys – nusilenkimas, pagarba, padėkojimas, čia laisvė, mielas lietuvi…“
Kad tremtinių gretos retėja, savo kalboje pastebėjo ir tremtyje gimusi A. Grikšienė. Ji kvietė nebūti abejingiems praeičiai ir istoriją kuo ilgiau išsaugoti ateities kartoms.
Į vakarą tremtinių dainomis įsiliejo Plungės kultūros centro vokalinis ansamblis (vadovė Valentina Balčiauskienė), vokalinis ansamblis „Hello“ (vadovė Aida Kaunienė), choras „Tėvynės ilgesys“ ir Trečiojo amžiaus universiteto ansamblis (abiejų vadovė Rūta Černeckienė).
„Nepaprastai brandus, prasmingas ir jautrus vakaras, kviečiantis prisiminti ir branginti savo istoriją. Taip vertinga, kad šią istoriją pasakoja vaikai (teatras „Saula“). Vadinasi, ji bus gyva, bus perduodama iš lūpų į lūpas, iš širdies į protą, o tai svarbiausia“, – mintimis po renginio pasidalijo ir Plungės kultūros centro direktorius R. Matulis.
