„Ji lieja subtilias akvareles, jis kuria iš medžio, rago, kaulo, akmens. Jos kūryba lengva ir šviesi, jo – sunki ir netgi mistiška. Jų kūriniai – tarsi priešybių vienybė, o abu autoriai – kaip vienas“, – taip apie vienos plungiškių šeimos – Virginijaus Narkaus ir Ingridos Uznevičiūtės – bendrą parodą ir pačius autorius kalbėjo Plungės kultūros centro tautodailės kuratorė Jolanta Miltenė. Paroda – išties unikali, o autoriai, be to, kad kuria, dar yra: Virginijus – ne tik Plungėje, bet ir visoje Lietuvoje žinomas sakalininkas, Ingrida – Plungės rajono savivaldybės administracijos Kultūros, turizmo ir viešųjų ryšių skyriaus vyr. specialistė.
Pasak J. Miltenės, ši paroda ilgai nešiota ir brandinta, kol pagaliau išsirutuliojo į rimtą meninį sprendimą, apimantį abiejų – ir Virginijaus, ir Ingridos – kūrybą. Tad ir jos pristatymas pradėtas nuo tos dalies, kur abiejų menininkų sumanymai susilieja į vieną. Ji eksponuojama kultūros centro fojė, ir tai – ne medis, ragas, kaulas ar akmuo, o V. Narkaus sukurta ilga (net 24 posmelių!) žemaitiška lopšinė, kuri iliustruota I. Uznevičiūtės lietomis akvarelėmis. „Vienas sukuria lopšinę, kitas ją iliustruoja, – autorių kūrybos derme džiaugėsi tautodailės kuratorė. – Ir ji kažkada buvo dainuojama dviem sūnums ąžuolams, kad šie ramiai miegotų. O kai Virginijaus paklausiau, kodėl ta lopšinė tokia ilga, jis man atsakė: „Vo to pamėgink ožmigdītė do bernos.“
Pats Virginijus atviravo: „Mačiau, kad Ingrida labai užsiėmusi valdiškais reikalais, kad jai trūksta laiko, tad daugiau laiko su sūnumis praleisdavau aš. O juos migdydamas ir šitą žemaitišką lopšinę sukūriau, kuri vis ilgėjo, nes reikėdavo tęsinio.“ Vyrui antrino Ingrida: „Virginijus buvo ir yra labai geras tėtis. Jis vaikus ir maitino, ir migdė. O sykį vienas iš sūnų namo grįžo su žinia: „Žinokit, kokį dalyką šiandien išgirdau! Kad vaikus augina mamos, o ne tėčiai!“ Jis taip stebėjosi, nes pas mus buvo kitaip. Augino tėtis, vakarais tą lopšinę niūniuodavo, o posmelių skaičius vis augo, nes vaikai prašydavo daugiau. Ir taip iki kokių vienuolikos metų.“
Po šios parodos pristatymo susirinkusieji pakviesti sudainuoti ar paskaityti po vieną lopšinės posmelį ir pasigėrėti iliustracijomis. Skaitė ir pats autorius: „Lokī medu kuopė, / Vorā tinklus luopė, / O do bruolē su lonkās / Statēs šlaitās kuopė…“
Po skaitymų visi persikėlė į parodų salę, kur – V. Narkaus kūriniai iš medžio, rago, kaulo, akmens, odos, gintaro ir kitų medžiagų. Paprašytas pristatyti savo kūrybą, Virginijus pripažino, jog į kūrybą jį pastūmėjo genai: žymus medžio meistras Jonas Narkus – jo tėvas. „Nuo mažens knietėjo, bet peiliai buvo aštrūs, tad tėvas neleido prie jų lįsti. Aš galėdavau tik skiedras iš po stalo surinkti. O tas medžio kvapas buvo toks savas… Vėliau jis tarsi parėjo iš pasąmonės, o mano pradžių pradžia buvo kaukė, kurią aš išdrožiau iš nuo tėvo atlikusios kaštono pliauskos. Tada dar buvau mokyklinukas. Mokyklos laikais ir pirmojoje parodoje dalyvavau“, – prisiminimais dalijosi autorius.
Vienas seniausių V. Narkaus darbų – 1980-aisiais išdrožtas kunigaikštis Vytautas su užrašu „Tu gyvas, kol gyvas bent vienas lietuvis“. „Tais kieto geležinio kumščio laikais išdrožiau Vytautą… Ir, žinoma, buvau „pastebėtas“. Ir į parodą mano kūrinys, aišku, nepateko“, – rodydamas skulptūrėlę pasakojo Virginijus. Įdomi istorija ir apie tai, kaip autorius ėmėsi papuošalų kūrybos: „Kartą, veždamas savo kūrinius į parodą Vilniuje, pamaniau, kad ir man pačiam tiktų koks išskirtinis aksesuaras, papuošalas. Iš rago buvau pasidaręs žiedą, tad pasipuošiau. O sostinėje pastebėjau, kad vilniečiai akių nuo jo nenuleidžia. Kitą kartą nusivežiau daugiau tų žiedų, o jų – tik fukt – ir neliko. Tada pradėjau galvoti, kad tie žiedai galėtų būti ir gražesni, kad į juos galima įdėti gabalėlį gintaro. Pabandžiau, ir man pavyko. Tai gimė išskirtinės technologijos mano juvelyrika.“ Anot Virginijaus, mes esame suklaidinti, kad žalvariniai papuošalai – lietuviški. Ir pats žalvaris, ir jo apdirbimo kultūra atvežta iš Azijos, o lietuviai puošėsi tuo, ką turėjo savo – gintaras, kaulas, oda, ragas, medis.
Kitas V. Narkaus kūrybos etapas – paskatintas noro geriau pažinti savo protėvių kultūrą, savo krašto istoriją. Tą, kuri mažai paliesta, kuri – dar iki krikščionybės. „Istoriškai plungėnai – ne žemaičiai, o kuršiai. O koks gi kuršis be medinio luoto, apsiausto iš ruonio odos ar kaulinio žvejybos įrankio. Visa tai – taip pat mano kūryboje“, – kalbėjo Virginijus.
Atidarant šią parodą Plungės kultūros centro direktorius Romas Matulis džiaugėsi: „Ingrida mums – atradimas, o štai Virginijaus kūrybą mes žinome, ji – mitologizuota, supinanti praeitį ir dabartį. Virginijus – drąsus, ieškantis, įdomus kūrėjas. Ir jūsų kūrybinis tandemas – puikus. Tad lauksime tęsinio – akvarelėmis iliustruotos knygos „Žemaitėška lopšėnė“.
Kūrėjais džiaugėsi ir parodoje apsilankęs Savivaldybės vadovas Audrius Klišonis su žmona Inesa. „Didelė dovana, kad turiu galimybę jus pažinti. Tiesa, pirma – kartu dirbusią Ingridą, tačiau net neįtariau, kad ji turi tokią menininko gyslelę, o kai pamačiau paveikslus, labai nustebau. Paskui ir Virginijų, kuris – tikrai egzotiškas. Abu jūs – ir priešybė, ir dermė, o jūsų šeima – puiki“, – pabrėžė meras.
