Rytoj Plungės parapijoje – Šv. Jono Krikštytojo tituliniai atlaidai. Prabėgs vos savaitė, ir prasidės dvylika dienų trunkantys Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai, kasmet sulaukiantys daugybės maldininkų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš viso pasaulio. Dar vėliau skubėsime į gimtąsias parapijas švęsti Šv. Onos ir Škapliernos… Kas yra atlaidai? Daugeliui mūsų šis žodis primena vaikystę su žalumynų vainikais išdabinta gimtosios parapijos bažnyčia ir delne tirpstančius krakmolinius saldainius…
Katalikų Bažnyčios katekizme rašoma, kad „atlaidai yra laikinosios bausmės už nuodėmes, kurių kaltė jau panaikinta, atleidimas Dievo akivaizdoje; juos gauna aiškiai nurodytomis sąlygomis tinkamai pasirengęs krikščionis, tarpininkaujant Bažnyčiai, kuri, būdama atpirkimo vaisių dalytoja, turi galios skirstyti ir suteikti atsilyginimo malonę iš Kristaus ir Jo šventųjų nuopelnų lobyno“.
Atlaidai yra daliniai arba visuotiniai – priklauso nuo to, ar jie atleidžia dalį laikinosios bausmės, ar ją visą. Atlaidai gali būti pritaikomi gyviesiems ir mirusiesiems. Katalikų Bažnyčios katekizme minimos sąlygos pelnyti atlaidus yra šios: atlikti išpažintį (arba būti malonės būsenoje – neturėti sunkių nuodėmių); priimti Švenčiausiąjį Sakramentą; pasimelsti popiežiaus intencija. Tai reikia suprasti ne kaip maldą už popiežių, bet maldą ta intencija, kuria kiekvieną mėnesį meldžiasi Šventasis Tėvas. Atlaidais taip pat vadinama Bažnyčios šventė, dažniausiai siejama su Švč. Mergelės Marijos ir šventųjų gyvenimu.
Tai taip pat parapijos šventė, rengiama kurio nors šventojo garbei ir vadinama jo vardu. Tituliniai parapijos atlaidai ir švenčiami minint šventąjį, kurio vardu bažnyčia ir parapija pavadinta. Atlaidai – ir apsilankymo gimtinėje diena, sutraukianti po pasaulį išsibarsčiusius parapijiečius ne tik pasimelsti gimtojoje parapijoje, bet ir susitikti su giminėmis, parymoti prie mirusių artimųjų kapų. Kiekviena parapija turi ir savas atlaidų tradicijas.
Praėjusią žiemą, rūšiuodama senus „popierius“, aptikau tarp jų 1978 m. vasarą studentų tautosakinėje ekspedicijoje Tryškių apylinkėse rašytą dienoraštį. Per kaimus tuo metu keliaudavome tempdami sunkų juostinį magnetofoną, į kurį įrašinėdavome vietinių gyventojų dar iš tėvų ir senelių išgirstas liaudies dainas, pasakojimus, smulkiąją tautosaką, o vakarais parsineštuosius tautosakos lobius šifruodavome ir ranka perrašinėdavome į popieriaus lapus. Aplankytieji žmonės neretai ne tik niekur negirdėtų dainų padainuodavo, bet papasakodavo ir tokių dalykų, kurių tuomet negalėjai į popierių perrašyti. Juk buvo pats sovietmetis. Prisimindavo žmonės ir trėmimus, ir išdraskytas, išniekintas šventoves.
O vienoje sodyboje sutikta jauna močiutė Janina Marcinkutė-Liaudanskienė, tada 58-erių metų moteris, apsupta devynių anūkų, pynė vainikus artėjantiems Žemaičių Kalvarijos atlaidams. Išgirdusi, kad esu iš Plungės, moteris prisiminė, kaip ji, paauglė, tuomet dar plungiškė, 1934 m. kartu su daugybe kitų parapijiečių ruošėsi pirmiesiems atlaidams naujojoje Plungės bažnyčioje (nuo bažnyčios pašventinimo 1933 m. rugsėjo 24 d. buvo praėję lygiai devyni mėnesiai):
„Pirmuosius Šv. Jono atlaidus naujai pastatytoje Plungės bažnyčioje prisimenu taip ryškiai, rodos, vakar jie būtų vykę. Esu gimusi 1920 m. per Šv. Joną, tad tais metais pačią atlaidų dieną man suėjo 14 metų. Visą savaitę mes, paaugliai berniukai ir mergaitės, pėsčiomis ir dviračiais važiuoti, lankėme kiekvieną parapijai priklausantį namą, kiekvieną net ir užmiesčio sodybą, kviesdami visus kuo nors prisidėti prie parapijos šventės. Nešiojome po trobas tretininkės Marijonos, kuri gyveno mediniame namelyje už bažnyčios tvoros, įduotus raštelius, kuriuose ir vaikai, ir suaugusieji buvo raginami parašyti (jeigu moka rašyti) arba bent pasakyti raštelį atnešusiajam, kuo asmeniškai prisidės: gal moka vainikus pinti ar bent gali parūpinti jų pynimui rūtų, tujų, ąžuolų šakų, gal vyrai gali bažnyčios vėliavas nešti, o moterys taip išdabinti savo dukreles, kad šios tiktų gėlėms barstyti ar kaspinams prie vėliavų laikyti…
Atsisakiusiuosius kuo nors pagelbėti būtum ant vienos rankos pirštų suskaičiavęs. Visi labai stengėsi, kad tie pirmieji atlaidai būtų įspūdingi ir nepamirštami tiek Plungėje ar jos apylinkėse gyvenantiesiems, tiek ir į svečius atvykusiesiems. Bažnyčia didelė, sunku buvo pirmą sykį ir susiorientuoti, kiek metrų tų vainikų reikėtų nupinti. Moterys nupjovė turbūt visas darželiuose užaugintas rūtas, nes vainikų vien tik iš jų pripynėme tiek, kad viduje sukabint visi nesutilpo, užteko ir sienoms iš lauko pusės apjuosti.
Visas šventorius skendo didesniuose – ąžuolų – vainikuose. Tokiais pat ąžuolų vainikais, dar ir gėlėmis iškaišytais, jaunimas apipynė ir visus sodybų bei pakelių kryžius ir koplytėles. Panašiai ruošdavomės ir vėlesnių metų atlaidams, kol dar su tėveliais gyvenome Plungėje. Graži buvo Plungės parapija. Graži ne tik dėl to, kad didelė bažnyčia visada būdavo pilnutėlė – žmonės ten buvo nuoširdžiai Dievą mylintys. Ir procesijose tokios gausybės vaikų iki šiol jokioje kitoje parapijoje nebeteko matyti. O su kokiu noru mes, paaugliai ir jaunimas, rinkdavomės vakarais giedoti į gegužines ir birželines pamaldas…
Nuo tų 1934-ųjų ir pinu vainikus, kiekvieną vasarą keliaudama po parapijas, kuriose vyksta didesni atlaidai. Visus savo prašymus ir visus padėkojimus Viešpačiui į juos supinu. Paskausta rankas, jos sutinsta, kartais ir žaizdos atsiveria bepinant, bet ir tai dedu kaip auką Dievui. Laukiu nesulaukiu per žiemą ateinančios vasaros, kada vėl prasidės atlaidai, kada vėl galėsiu į tą džiaugsmingą laukimą pasinerti“.
Iš tiesų neįmanoma įsivaizduoti atlaidų be to vystančių žolynų kvapo šventovėje. Kiekviena parapija turi savo vainikų pynėjas, ir joks laikmetis nepajėgė šių tradicijų sunaikinti. Kaip nepajėgė sulaikyti tikinčiųjų veržimosi į tradicinius Žemaičių Kalvarijos, Šiluvos ar Pivašiūnų atlaidus. Sovietinės valdžios pastangos apriboti maldininkų antplūdį į šias šventoves nebuvo labai efektyvios. Nei Žemaičių Kalvarijos atlaidų metu prie Platelių ežero organizuojami Žemaičių festivaliai, nei tuo laiku visada „prasidėdavusi“ gyvulių snukio ir ragų ligos epidemija, nei bandymai per masinės komunikacijos priemones „demaskuoti“ šių vietų šventumą nepajėgė palaužti tikinčiųjų dvasios. Priešingai, dalyvavimas Šiluvos ar Žemaičių Kalvarijos atlaiduose iš dalies buvo tapęs protesto prieš religinio gyvenimo suvaržymus ir netgi tautinio protesto išraiškos forma. O šiandien, kai mūsų tikėjimo laisvės niekas nevaržo, tose gausiose maldininkų procesijose į Kryžiaus kelio kalnus ar neretai nepasigendame tikrosios atlaidų dvasios?
