Iš Viekšnių kilusios merginos – Džiugilė Kersnauskaitė ir Beatričė Čiužaitė – dar gyvena savanorystės įspūdžiais ir patirtais nuotykiais.
Vos prieš kelias savaites abi grįžo iš mėnesį trukusio pasibuvimo Afrikoje – ten viekšniškės kartu su vilniečiu Algirdu Baltuškoniu ir jaunimu iš kitų pasaulio šalių savanoriavo tris savaites.
Džiugilė ir Beatričė dalijasi įspūdžiais apie šią neeilinę patirtį: pasakoja apie Afrikos kontrastus, gyvenimą vietinių žmonių šeimose ir tai, kas paliko didžiausią įspūdį.
Projektas truko 3 savaites
Merginos į Pietų Afrikos regione esančią Botsvaną išvažiavo kartu su tarptautine organizacija „Fimcap“, įgyvendinančia įvairius jaunimo projektus. Lietuviai į šios organizacijos koordinuojamą Pasaulinę savanorystės stovyklą (Worldcamp) pateko per Lietuvoje veikiančią Ateitininkų federaciją.
Savanorystės Botsvanoje tikslas – per edukacijas, žaidimus ir pagalbą vietiniams žmonėms įsijungti į bendruomenę, pažinti kitą kultūrą, skatinti tarptautinį bendradarbiavimą, o kartu – ugdyti jaunus socialiai atsakingus ateities lyderius.
Projekto trukmė – trys savaitės. Pirmąją savaitę savanoriai iš 28-ių pasaulio valstybių praleido ruošdamiesi, mokydamiesi įvairių edukacinių žaidimų, bendravimo su vaikais ypatumų.
Atsitiktine tvarka visi buvo suskirstyti į penkias grupes, kiekviena grupė vyko įgyvendinti skirtingo projekto. Organizatoriai pasistengė, kad tos pačios šalies savanoriai būtų skirtingose grupėse: Algirdas atnaujino miestelio bendruomenės centrą, Beatričė restauravo vietinės jaunimo organizacijos dušus ir būstinę, o Džiugilė su grupe tvarkė vaikų žaidimo aikštelę, organizavo edukacinius žaidimus mokiniams.
Viekšniškės pabrėžia: visų savanorių tikslas buvo ne tik atlikti tam tikrus techninius darbus, bet ir pažinti vietos bendruomenę, tenykštę kultūrą.
Pajuto kultūrinius skirtumus
Džiugilė savo projekte dirbo su savanoriais iš Indijos, Ganos, Kongo, Belgijos, Danijos ir Ruandos. Ji pripažįsta, kad sunkiausia buvo suderinti darbo pobūdį, ypač afrikietišką ir europietišką: „Afrikiečiai yra atsipalaidavę, neskuba darbuotis, daro nemažai pertraukų, per kurias dainuoja ar šoka. O europiečiai nori atlikti viską tiksliai, greitai ir apskaičiuotai.“
Tam, kad būtų galima dirbti vieningai, komandos nariams reikėjo greitai pažinti vienam kitą. „Kiekvienas žmogus iš skirtingos šalies yra suformavęs savo požiūrį, turi gyvenimiškos patirties, visa tai jis atsineša į bendrą grupę. Tuomet visi kartu mes galime „suklijuoti“ savo vertybes ir gauti įdomų baigtinį produktą“, – apibendrino Džiugilė.
Džiugilė sako, kad jų grupės projekte buvo daug fizinio darbo – pradedant duobių kasimu, padangų įkasimu, stogo taisymu ir baigiant litavimo bei dažymo darbais.
Savanoriai taip pat vedė edukacijas, dirbo su įvairaus amžiaus vaikais.
„Edukacijos vyko per tradicinius projekte dalyvaujančių šalių žaidimus – vesdavome gyvūnų, žodžių, vaidybos, sportinius, net ir vieni kitų pažinimo užsiėmimus“, – pasakojo „Santarvės“ pašnekovė.
Pasitiko itin džiaugsmingai
Beatričė dirbo su savanoriais iš Filipinų, Belgijos, Vokietijos, Ispanijos, Čilės, Paragvajaus ir Siera Leonės.
Visus savanorius šiame projekte pasitiko labai svetingai.
„Mums atvykus, pradėjo lyti lietus. Vietiniai tai apibūdino kaip Dievo palaimą, nes lietaus ten visuomet visi laukia. O kitas dienas, kai reikėjo dirbti, lietaus nebuvo“, – pasakojo Beatričė.
Jų grupei reikėjo išvalyti ir iššveisti patalpas, nutinkuoti ir nudažyti sienas, pakeisti stiklus bei įvairias dušų dalis. Erdvę aplink dušus reikėjo aptverti tvora, kad į juos nepatektų ožkos. „Dušų patalpų viduje piešėme delfinus, žvaigždutes, jūrų arkliukus ir visa kita, ką tik sugalvodavome. Norėjome šią erdvę paversti jaukesne ir gražesne vaikams. Mes visi buvome kūrėjai ir savo idėjas, kurios kartais atrodydavo nesąmoningos, užbaigdavome, o po to patys nustebdavome dėl gauto rezultato.“
Beatričė prisimena projekto mentorių Soso, kuris parodė puikų lyderio pavyzdį, nuoširdžiai ir atsakingai žvelgdamas į darbą, padėdamas savanoriams.
„Nors fizinio darbo buvo ganėtinai daug, mūsų komanda veikė labai darniai, buvo „susiklijavusi“, – tvirtino viekšniškė.
Gyvenimas afrikiečių šeimose
Kiekvienas savanoris buvo paskirtas į vietinę afrikiečių šeimą, kurioje gyveno viso projekto metu. Savanoriams buvo įprasta šeimininkę vadinti mama, jos vyrą – tėčiu.
Vienos šeimos buvo itin pasiturinčios, kitos – ne tokios turtingos, tačiau, nepriklausomai nuo to, vietiniai su savanoriais dalijosi viskuo, ką turėjo.
Džiugilę priėmusi šeima yra bendruomenės lyderiai; pora, turinti keturis vaikus.
„Aš vienturtė, tad pajaučiau didžiulį džiaugsmą būti tokioje didelėje šeimoje. Mano „mama“ vedžiodavo mane parodyti savo giminėms ir su jais pažindindavo. Šokdavome prie laužo, dainuodavome namuose. Nors šeima buvo neturtinga, namuose net nebuvo karšto vandens, jie su manimi dalydavosi viskuo.“
Šeima, kurioje gyveno Beatričė, augino negalią turintį sūnų, kuris nekalbėjo, tačiau išmoko Beatričės vardą ir jį nuolat kartodavo.
Nustebino kontrastai, gamta ir žmonės
Abi viekšniškės Botsvanoje buvo pirmą kartą. Bene labiausiai jas nustebino Afrikos kontrastai, laukinė gamta ir čia sutikti žmonės.
„Apskritai Afrika man asocijuojasi su kontrastais, nes tai yra labai kontrastingas žemynas. Lygiai taip pat Botsvana yra šilta ir šalta, linksma ir liūdna, džiaugsminga ir verčianti susimąstyti“, – kalbėjo Džiugilė.
Beatričė pasakojo: buvo keista matyti prie didžiulio modernaus pastato šalia stovinčią kartoninę būdelę su užrašu „Plauname automobilius“. Taip pat ją nustebino laukinė gamta, kurią buvo mačiusi tik televizoriaus ekrane: „Nerealu, kai važiuodamas autobusu pro jo langą gali pamatyti laisvėje gyvenančius zebrus, dramblius, kitus gyvūnus.“
Merginos tvirtino: labiausiai jas sužavėjo žmonės, su kuriais teko susitikti, – tiek vietiniai, tiek kiti savanoriai iš skirtingų pasaulio šalių.
„Atrodo, kad kartu su jais augai, mokeisi, išgyvenai įvairių dalykų. Ir tai yra didžiulė dovana“, – pastebėjo Džiugilė.
„Susitiko žmonės iš skirtingų šalių. Ir keista, kad su jais pasiekėme tokį santykių santykį, lyg pažinotume jau daug metų. Praėjo tik kelios savaitės po grįžimo į Lietuvą, tačiau jau dabar atrodo, kad tai buvo tarsi sapnas. Džiugu, kad būtent tie žmonės primena, jog tai ne sapnas, o realybė, kurią visi kartu patyrėme“, – šypsodamasi pasakojo Beatričė.
Po savanorystės – kelionė po Afriką
Pasibaigus savanorystės projektams, trys lietuviai nusprendė Afrikoje pasilikti dar savaitę ir leidosi į nuotykius.
Iš pradžių jie keliavo į Zambiją, kur pasiklydo laukuose, todėl ieškant kelio teko eiti dramblių pėdomis. Džiugilė išbandė vietinį grožio saloną, kur jai supynė afrikietiškas kasytes.
„Tai man yra tikrasis gyvenimo džiaugsmas: sėdi „prestižiniame“ plaukų salone, kuris iš tiesų yra tik mažas sandėliukas; čia tau pina kasytes, o tu kalbiesi su savo draugais ir vietiniais žmonėmis apie gyvenimą“, – pasakojo Džiugilė.
Iš Zambijos pėsčiomis lietuviai kirto Zambijos ir Zimbabvės sieną ir nukeliavo prie Viktorijos krioklių – vieno iš pasaulio stebuklų.
„Nuostabu stovėti šalia jo ir viską matyti savo akimis. Manau, niekada nepamiršiu tų įspūdingų vaivorykštinių krioklių ir nuo jų kylančios dulksnos, kuri lyg palaima ant tavęs krinta“, – pasakojo Džiugilė.
Anot Beatričės, visa tai pamatyti savo akimis buvo tiesiog neįtikėtina. „Mano svajonė buvo pamatyti Afriką. Smagu, kad su tokia kompanija ten vykau. Keliavome be jokių dramų ar rūpesčių, puikiai praleidome laiką, kurį prisiminsiu visą savo gyvenimą“, – tvirtino savanorė.
Iš Zimbabvės lietuviai nukeliavo į Pietų Afrikos Respubliką, apsistojo jėzuitų bendruomenėje. Kaip teigia viekšniškės, ši šalis – modernesnė ir europietiškesnė, lyginant su anksčiau aplankytomis Afrikoje.
Apie atradimus ir buvimą momente
„Savanorystė yra žmonės – su kuo tu esi ir kaip tu mokaisi. Mes su Beatriče mokėmės viena iš kitos ir kiekvieną dieną kalbėdavome apie tai, kokie nuostabūs ir įvairialypiai yra žmonės, kiek jie turi noro bendrauti, padėti vieni kitiems ir keisti pasaulį. Nuostabu būti kartu su jais ir daryti gera. Tie žmonės yra mano atradimai“, – pabrėžė Džiugilė.
Beatričė pasakojo, kad savanorystės laikas nepraskrido greitai, nes jį pavyko sustabdyti: „Buvo labai gera būti čia ir dabar, kartu su visais. Patirti bei pamatyti viską, kas anksčiau man atrodė neįmanoma. Šiais laikais mūsų gyvenimai yra tokie sustyguoti, kad kartais net norint susiskambinti su draugu reikia susitarti iš anksto, todėl Afrikoje buvo gera išgyventi dabarties momentą.“
Ir pridūrė: „Mes buvome ir esame labai laimingi, kad mums pavyko sutikti tokius puikius, nuoširdžius ir svetingus žmones. Tačiau, grįžtant namo, Belgijoje gavome „šalto dušo“ – oro uoste tikrinant daiktus mane apšaukė. Tuomet ir teko nusiimti rožinius akinius, suprasti, kad gyvenimas nėra tik toks, koks buvo Afrikoje.“
Šiuo metu merginos vis dar gyvena savanorystės įspūdžiais, o spalio mėnesį važiuos į Barselonoje organizuojamą savanorių susitikimą ir savanorystės Botsvanoje aptarimą.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
