Juozas Ruika, per savo gyvenimą patyręs labai daug neteisybės, šalęs ir badavęs, daug ir sunkiai dirbęs, šiandien yra žvalus, judrus ir turi gerą atmintį.
Atmintis jo keistai sugrįžta, kai reikia, kai yra klausiamas. Susikaupia, nutyla ir sustingęs žiūri į tolį, tarsi gręžtų skylę laike. Juozui – 95 metai. Toks nedidelis, smulkus, už jį patį didesnis mėlynų akių gylis…
Jo gyvenimo į jaučio odą nesurašysi… Kalbėjomės daug, o apie mamos, tėvo, brolių ir seserų likimus net nebepakalbėjom.
Išvežė tuoj po karo
Gimiau 1927 metais Pocaičių kaime, netoli Ukrinų. Pas tėvus augome septyni vaikai. Valdė tėvai 28 hektarus žemės. Turėjome didelį, net dviejų hektarų, sodą, bočių sodintą. Budinkų apie trobą buvo bent keli: kūtė, daržinė, dar caro laikais statyta klėtis, pirtis, kur rinkdavosi kaimo žmonės pertis…
Ir gyvulių visada buvo: aštuonios melžiamos karvės, jautis, veršiai, veislinės avys ir ėriukai. O kur dar paukščių būrys! Visada buvo samdinių – vaikis ir mergė. Kol mes maži buvom, samdydavo ir piemenėlį. Nuo septynerių metų pats ėjau žąsų ganyti, ūgtelėjęs – prie bandos.
Išvežė mus 1945 metų liepos 7 dieną. Tėvas jau buvo areštuotas „dėl viso pikto“, nes pykosi su rusais (šalia mūsų kaimo stovėjo rusų lakūnai ir jų lėktuvai). Vienas brolis jau buvo lageryje, o kitas brolis buvo išėjęs pas bevaikį dėdę gyventi. Ištrėmė mamą ir mudu su broliu bei dvi seseris.
Man buvo tada 17 metų, o broliui – tik aštuoneri, vienai seseriai – 9, o vyresnioji sesuo ėjo 19-us, bet buvo neįgali – sunkiai vaikščiojo.
Po kokios savaitės vežimo pamatėm Vilniaus kalnelius. Komijos Respublikoje atsidūrėme rugpjūčio 2-ąją.
Komijos lageryje
Nuvežė mus į Rybnicą, į miškus. Ištisi lageriai. Kapinės ir lazeretas. Mama jau sena, brolis su sesute maži. O mudu su invalide seserimi pakliuvom į mišką šienauti. Dalgiai azijietiški: ant ilgo pagalio pririštas dalgis. Vienas vargas. Pjovėm ir krovėm į žaginius. Duonos gaudavom po 700 gramų dienai, sūdytos žuvies ir taukų vazelino. Ten buvome, kol prisnigo, o Rybnicoj daug žmonių išmirė.
Mamą su vaikais išvežė į Kadžeroną. Jie išgyveno iš atsivežto maisto. Mus grąžino prie šeimos. Su draugu iš Ylakių Kaziu Tauryla buvome paskirti vežioti maisto. Gavom „bėdą“ ir arklį. Per kemsynus, pelkes važiuodavome 30 kilometrų, sugaišdavome 18 valandų. Mama vos vaikščiojo, visiškai nusilpo.
Buvo lageryje ir vokiečių, rumunų, ukrainiečių. Barakuose vietos nelikus, kitus apgyvendino žeminėse. Kai žmonės išmiršta, vietos atsilaisvina. Vaikščiojome kaip klipatos, nepanašūs į žmones. Badas ir badas, nuolat permirkę, o džiovintis nėra kur.
Buvau smulkus, bet vaikščiojau jau su dviem lazdom. Galvojau tik apie mirtį. Kiti gaudavo siuntinius, o mūsų visi buvo išblaškyti. Parašėme Juzumams į Renavą, tai jie sukrovė net 25 kilogramų siuntinį, nežinodami, kad tokius didelius siuntinius rusai išardo ir patys pasidalija. Negavome nieko.
Išgelbėjo mus Petronėlės Naujalytės siuntinys. Ji buvo dirbusi tarnaite ir mums atsiuntė siuntinėlį, kuriame buvo džiovintos duonos, kietų sausainių ir gabalas lašinių. Jai visą amžių esu dėkingas už išgelbėtas mūsų gyvybes. Paskui sužinojom, kad jai nacionalizavo pusantro tūkstančio litų, kuriuos buvo susitaupiusi iš tarnaitės algos. Ir labai stebėjosi, kas per tarnaitės alga, kad tiek sutaupė…
Einant į mišką, mama įduodavo ką nors iš siuntinio ir eini čiulpdamas. Prasidėjo miškų gaisrai, mama įdėjo gabalėlį lašinių, kaip dvi degtukų dėžutes. Čiulpi ir mėlynėmis užkandi. Dangiškas skanumas!
Už bausmę – statybos
Prasidėjo masiniai bėgimai iš lagerio. Vienus sugaudavo vietoje ir sodino į kalėjimus, bet daugelis grįžo į Lietuvą. Pirmoji pabėgo invalidė sesuo su broliuku. Niekas nė dokumentų jų netikrino, dėmesio nekreipė į krypuojančią merginą su šalia einančiu vaiku.
Mama buvo parbėgusi atskirai, aš parbėgau paskutinis. Nė poros metų ramiai neišgyvenom. Mama gavo kalėjimo Šilutėje. Su Janušiene iš Renavo kartimi nešiojo „parašą“ – išmatas. Aš Šiaulių kalėjime pusę metų tiesiog sėdėjau ir badavau. Po to pasiuntė į Karpėnų lagerį, „miestiečko Karpinai“, kur statėm cemento gamyklą.
Po dvejų metų atsirado „hozrasčiot“, atskaitydavo už maitinimą, už išlaikymą ir dar atlyginimo duodavo. Nuteistų už pabėgimą iš šiaurės lagerių kalinių plikomis rankomis Akmenės cemento gamykla pastatyta!
Atgal į Rusiją
Vėl persiuntimo punktas, vėl etapai. Ištisą mėnesį važiavę atsidūrėme Pečioroje. Jau buvo 1953 metai. Šeima buvo visiškai išsklaidyta. Paleido – eik kur nori. Aplinkui taiga, pelkės…
Susiradau mamą, ji jau dirbo vaikų aukle ir namų šeimininke pas rusus. Pavalgiau, permiegojau ir išėjau į Pečioros kitą dalį – uosto teritoriją. Gavau darbą – laivo kūriku. Puikus darbas. Primeti kuro ir džiaugiesi Pečioros upe. Tik kad pilvas visada tuščias… Pradėjau gauti neblogą atlyginimą, padėjau mamai pabėgti iš tos rusų šeimos, kur ją labai žemino ir skriaudė. Įtaisiau ją prižiūrėti mažą vaiką geležinkelininkų šeimoje. Ten mamai buvo geriau.
Laivybos sezonas Pečioroje neilgas, susiradau mūrininko darbą. Žiema, šalta. Darbas visiškai nemechanizuotas, viršininkas bjaurus. Buvau užsirašęs į vairuotojų kursus, kol mokiausi, dirbau garaže. Ir vėl baisus rusas viršininkas. Mašinų nebuvo, partemps kokią nudirbtą iš Belamorkanalo – o tu suremontuok. Vėliau gavau savivartę.
Gyvenau bendrabutyje ir vis rašiau prašymus butui gauti. Gavau mažą kambariuką dviejų kambarių bute! Kitame didesniame kambaryje apsigyveno jau pažįstamas ukrainietis su šeima. Parsivedžiau į savo kambarėlį mamą. Buvome laimingi, kad turime, kur gyventi, kad mums labai pasisekė.
Per žiemą vieną kambarį skirdavo net 7–8 žmonėm. Šalia – aerodromas, uostas. Miestas plėtėsi, žmonių vis daugiau vežė… Vietinių žmonių Pečioroje nebuvo, visi atvežti, visi savo laiku buvę kaliniai.
Nenusisekusios vedybos
Mano mama kentėjo didelius akių skausmus ir visiškai apako. Nutariau vesti. Žmona buvo rusė, jos šeima savo laiku buvo pabėgusi iš tveriamo kolūkio. Nina dirbo aukle. Kartu baigėm aštuonias klases. Devyneriais metais už mane jaunesnė. Po metų gimė dukrelė, kurios ji labai nemylėjo. Nežinojau, kad mama galėtų taip žiauriai elgtis su savo kūdikiu, tiesiog protą pametė. Išbėgdavo iš namų.
Nuo pusės metų atidavėm dukrelę į lopšelį ir žmona pati ten įsidarbino. Vaikas ištisai sirgo, bet gyveno… Mūsų santykiai atšalo. Tiesiog nemokėjome kartu gyventi. Mokiausi laivybos mechanikų mokykloje, skyrybos prasidėjo po ketverių metų. Per tą laiką jau buvo gimusi antra duk-relė. Po skyrybų vaikai liko pas ją. Neturėjau jokių galimybių jų pasiimti. Labai dėl to išgyvenau. Buvau tada jau trečiam kurse.
Prisiglaudžiau žeminėje pas lietuvius, dzūkus. Buvo priestatas karvei, bet karvės nebuvo, tai aš ten ir apsigyvenau, nes buvo ir pečiukas. Kai jie išvažinėjo, tą priestatą nusipirkau. Baigęs mokslus, plaukiojau, dirbau šturmanu, alga gera, pragyvenau. Ir vaikai atbėgdavo…
Lietuvoje – ne pyragai
Užsispyriau važiuoti į Lietuvą. Buvo 1966 metai. Parvažiavau į savo kaimą ir nieko nebepažinau.
Į laivyną tremtinių nepriėmė, ieškojau vairuotojo darbo. Radau. Geros mašinos nedavė. Daugiau remontuoji, nei važiuoji. Ėjau iš darbo į darbą.
Atvažiavau į Plinkšius, apsistojau pas giminaitį Uikiuose. Miegu nekūrenamoje klėtyje, o žiema pasitaikė šalta, iki minus 30 laipsnių. Darbo niekur negaunu, kai Pečioroje – kur eisi, ten rasi. Įsidarbinau Telšių autobusų parke. Autobusai – seni kledarai, žiemą slidžiame kelyje padariau avariją. Priteisė man 1000 rublių žalos atlyginti. Atsirado advokatas, kuris sugebėjo bylą laimėti, buvo trys teismai. Sumokėjau jam 500 rublių, bet man net teisių neatėmė.
Pradėjo statyti Mažeikiuose naftos gamyklą. Įsidarbinau mūrininku. Visi viršininkai – rusai, tvarkos jokios nėra. Visi vagia kas ką gali. Alga nedidelė, bet gavau Mažeikiuose vieno kambario butą. Pradėjo prašytis vyresnioji dukra, kad priimčiau. Jau buvo pabėgusi nuo mamos. Atvažiavo būdama 17-os. Nei į mokyklą, nei į darbą. Palaužta, iškankinta. Gavau jai darbą kompresorių gamykloje. Grįždavo kruvinom rankom. Lietuviškai nekalba ir visiems aiškina: „Aš rusė, aš komjaunuolė!“ Kvailai didžiavosi tuo, kad rusė. Pasirodė kaip tikra šovinistė.
Abi dukros – pas tėvą
Neturėjome pinigų, prastai valgėme, dukters pakrikę nervai. Nė karto nepaprašiau išeiti, nors buvo labai sunku. Priprašė, kad leisčiau atvažiuoti ir seserį. Atvažiavo skurdžiai apsirengusi, suvargusi. Neturėjom kur miegoti. Radau ant gatvės lovą, turėjom ištiesiamą sofą. Trūko kuo apsikloti… Bet gyvenome visi trys. Tai buvo panašiai 1970 metai. Ieškojau, kur mažąją įtaisyti. Radau Latvijoje trikotažo kombinatą, kur apmoko siūti ir bendrabutį duoda. Pritapo, prasigyveno, išvažiavo į Rygą. Gavo butą. Viskas buvo gerai, kol neatėjo nepriklausomybės metai. Rygoje rusai ėmė patys save gąsdinti: rusus išpjaus! Puolė važiuoti į Rusiją, ešelonais. Nesugebėjau perkalbėti dukters, pardavė butą, baldus sukrovė į penkių tonų konteinerį ir su doleriais kišenėje išvažiavo į Pečiorą, ten sename name nusipirko butą ir visus savo dolerius sukišo į remontą. Jau Rygoje augino dukrą Svietą.
Iki šiol gyvena Pečioroje mano dukra Regina ir anūkė Svieta. Jau nebenuvažiuosiu jų aplankyti.
O dukra Gražina Mažeikiuose užaugino sūnų Vitalijų. Kalba jie tarp savęs tik rusiškai, su manim abu – lietuviškai. Su bjauriu akcentu. Abu gyvena vieno kambario bute. Nors aš nupirkau dviejų kambarių butą, neina.
Nedaug laimės
Per visą savo ilgą amžių turėjau šešerius metus laimės. Turėdamas 75 metus sugalvojau Ukrinuose nusipirkti ūkį, nors ūkio nenusipirkau, bet gyvenau kaip ir ant savęs. Šalia gyveno našlė, kuri sutiko pas mane pareiti gyventi.
Ko tik mudu neauginome! Turėjom visko daugiau negu reikia ir dirbom daugiau negu reikia. Neįpirkdamas traktoriaus, nusipirkau porą arklių. Ariau, sėjau, vežiau. O mano rusė duktė nepripažino naminių vištų mėsos, kam geltona, o ne mėlyna… Ir šimto kiaušinių per savaitę neturėjom kur dėti.
Laimingi buvom, tik mano Regina ėmė per Velykas ir numirė.
Ir vėl vienas. Ir Ukrinuos troboje, ir Mažeikiuose bute – visur esu vienas. Kaime geriau, ten žmonės bendraujantys. Tai pietų pakviečia, tai į kultūros namus nueinu. Padainuojame.
Ar aš kaltas, kad taip ilgai gyvenu?
Jūratė MEDEIKYTĖ
Nuotr. iš Juozo RUIKOS asmeninio albumo
