Plateliškės Astos Valančiūtės pavardė žinoma akademinei visuomenei. Ši moteris – biomedicinos mokslų daktarė, dirbanti mokslinėje laboratorijoje, t. y. atliekanti svarbų darbą ieškant atsakymų biomedicinos tyrimų srityje. „Mano darbas ir žinios gali prisidėti prie žmonių gydymo ar geresnio ligų mechanizmo supratimo“, – pažymi Asta. Tiesa, visa jos veikla vyksta ne Lietuvoje: pastarieji du dešimtmečiai praleisti gyvenant Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje.
Taigi kviečiame susipažinti su mūsų kraštiete, kurios pavyzdys – įrodymas, kaip reikia tikėti ir pasitikėti savimi, nes tada gyvenimas dovanoja išties daug galimybių.
– Gerbiama Asta, esate biomedicinos mokslų daktarė. Papasakokite, kas nulėmė Jūsų apsisprendimą tapti mokslininke.
– Mokydamasi Platelių vidurinėje mokykloje tikrai negalvojau, kad vieną dieną tapsiu tyrėja. Atsitiktinės aplinkybės nulėmė, kad pasukau į mokslo laboratorijas. 1991 metais baigusi Platelių mokyklą išvykau studijuoti į Vilniaus universitetą. Ten pradėjau bakalauro studijas ir po ketverių metų gavau molekulinės biologijos specialisto diplomą. Būdama trečio kurso studentė, tuometiniame Žirmūnų mokslinių tyrimų centre ėmiau dirbti laborante. Darbas man sekėsi ir jį tęsiau net
per magistro studijas.
Manau, kad domėjimasis įvairiomis ligomis ir jų atsiradimo mechanizmais mane ir pastūmėjo į mokslinę medicininę laboratoriją.
– Kodėl būtent biomedicina?
– Biomedicina sujungia medicinos mokslą su biologijos sritimis – molekuline biologija, ląstelės biologija, mikrobiologija, biochemija, imunologija ir kt. Aš turiu žinių ir patirties visose minėtose biologijos srityse. Todėl mano darbas ir žinios gali prisidėti prie žmonių gydymo ar geresnio ligų mechanizmų supratimo. Manau, yra labai svarbu, kad moksliniai tyrimai būtų naudingi medicininėje praktikoje.
– Kas yra Jūsų tyrimo objektai? Kokią sritį pasirinkote ir kodėl tai Jus domina?
– Mokslo laboratorijose dirbu daugiau nei dvidešimt metų. Yra buvę labai įvairių ir įdomių tyrimo objektų. Pavyzdžiui, vaikų inkstų ligos, žarnų vėžys ir aspirino poveikis vėžinėms ląstelėms, COVID-19 infekcija ir plaučių ligos, fotodinaminės terapijos įtaka plaučių vėžinėms ląstelėms.
Visos paminėtos tyrimų temos buvo skirtingos, reikalavo naujų žinių ir daug darbo bei pasiaukojimo.
– Gal galite pasidalyti savo atliekamo darbo rezultatais, naujais atradimais, teorijomis ir pan.?
– Sunku trumpai apibendrinti visų atliekamų darbų rezultatus ar teorijas. Visi darbo rezultatai yra publikuoti moksliniuose straipsniuose. Pavyzdžiui, 2022 metais jau paskelbti keturi moksliniai straipsniai, kuriems man teko dirbti. Trys yra susiję su COVID-19 infekcijos tyrimais, vienas pateikia naujus tyrimo metodus, kaip naudoti žmogaus plaučių vėžio organoidus arba trimates kultūras fotodinaminėje terapijoje. Taip pat šis straipsnis labai vaizdžiai iliustruoja, kaip fotodinaminė terapija aktyvuoja imunines T ląsteles kovoje su vėžinėmis ląstelėmis.
– Papasakokite, kaip nutiko, kad mokslinį darbą tęsiate svečioje šalyje. Kokie keliai Jus nuvedė į Edinburgą?
– Į Edinburgą atvykau iš Prancūzijos, Kretėjaus, kur dirbau inkstų ligų mokslinių tyrimų laboratorijoje. Tuo metu aš kalbėjau laisvai prancūziškai, o anglų kalba strigo, nes nesimokiau anglų kalbos nei mokykloje, nei universitete. Man būtinai reikėjo įveikti baimę kalbėti angliškai. Todėl pradėjau žvalgytis darbo Jungtinėje Karalystėje.
Nenorėjau vykti gyventi ir dirbti į Londoną, nors ten buvo ir yra daug stiprių mokslo laboratorijų. Man norėjosi apsistoti mažesniame ir ramesniame mieste. Ir štai vieną dieną aš pamačiau skelbimą, kad siūlomas darbas Edinburgo universitete. Nusiunčiau savo paraišką naujam darbdaviui Vėžio tyrimų centre minėtajame universitete. Netrukus buvau pakviesta į pokalbį, po jo gavau darbo pasiūlymą vieneriems metams. Ši darbo sutartis po metų buvo pratęsta. Likau dirbti dvylika metų pirmojoje škotiškoje laboratorijoje.
– Ir šiuo metu dirbate Edinburgo universitete. Įdomu, kokia yra mokslininko kasdienybė?
– Edinburgo universiteto Karalienės medicininių tyrimų centre ir Uždegimų tyrimų institute dirbu jau penkiolika metų. Kiekviena diena yra skirtinga. Ji priklauso nuo atliekamų darbų pobūdžio ir nuo to, kam skiriama pirmenybė: ar reikia dirbti laboratorijoje, ar analizuoti gautus duomenis, ar reikia skaityti mokslinius straipsnius ir planuoti būsimus bandymus, ar reikia ruošti pranešimus konferencijoms, o gal reikia rašyti straipsnius. Žodžiu, kasdienybė yra nenuobodi, labai dinamiška, reikalaujanti daug susikaupimo ir kruopštaus darbo.
– Sveikintina tai, kad savo moksliniais pastebėjimais neretai dalijatės ir su moksleiviais, studentais. Smagu girdėti, jog Jūsų turima patirtis leidžia kitiems pažinti sudėtingą mokslininko profesiją, iš pirmų lūpų išgirsti apie Jūsų atliekamo darbo svarbą ir naudą. Papasakokite plačiau apie šią savo patirtį.
– Jau ne pirmus metus organizuoju renginius, skirtus „Tyrėjų nakčiai“ (mokslo naujovių ir kvapą gniaužiančių eksperimentų kupinas renginys – aut. past.). Pirmas renginys įvyko 2014 metų rugsėjo 22–26 dienomis Platelių vidurinėje mokykloje ir Plungės Senamiesčio mokykloje. Tame renginyje buvo daugiau nei 445 dalyviai. Vieni iš jų išklausė paskaitą apie mokslininko kasdienybę ir mano tyrimus, kiti išskyrė RNR iš žirnių, treti spalvino ir lipdė ląsteles.
Paprastai aš ruošiu didesnius ar mažesnius susitikimus su moksleiviais kiekvienais metais. Netgi per pandemiją sėkmingai virtualiai susitikau su mokiniais iš Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijos. Šiais metais vėlgi yra planuojamas susitikimas su šios gimnazijos pradinukais ir mokytojais.
– Kaip užsiminėte pokalbio pradžioje, esate plateliškė. Dažnai sugrįžtate į gimtą kraštą?
– Taip, aš esu plateliškė. Stengiuosi grįžti į savo gimtą kraštą du ar tris kartus per metus. Paprastai praleidžiu vasaros atostogas ir šventinį Kalėdų laikotarpį gimtuose Plateliuose.
– Kaip leidžiate laiką svečiuodamasi Lietuvoje, Plateliuose? Kam tada skiriamas Jūsų dėmesys?
– Viešnagės Lietuvoje visada būna labai turiningos. Mano laikas ir dėmesys yra skiriamas tėvams, draugams ir pažįstamiems. Aš stengiuosi kaip galima daugiau nuveikti: pabendrauti su draugais, aplankyti seniai matytas ar nematytas parodas, pasimaudyti Platelių ežere, nuvažiuoti prie jūros ar apsilankyti Vilniuje. Visuomet atostogos būna per trumpos, kad įgyvendinčiau visus numatytus planus.
– Žinau, kad ne visas Jūsų laikas yra skiriamas darbui mokslo laboratorijose. Taip pat esate labai kūrybinga asmenybė. Kaip Jūsų gyvenime atsirado meilė fotografijai, juvelyrikai?
– Kūryba man leidžia pailsėti, ji yra mano dalis ir be jos aš būčiau ne aš. Esu tik mėgėja fotografuoti. Tačiau labai dažnai draugai giria mano nuotraukas, jie sako, kad jos gražios ir įdomios. Manau, kad fotografo akis yra Dievo dovana. Aš tiesiog matau tai, ko kiti nemato ar nepastebi, ir man patinka tą akimirką užfiksuoti nuotraukoje.
O juvelyrika atėjo į mano pasaulį labai netikėtai. Viena kolegė pakvietė nueiti į vakarines juvelyrikos pamokas. Aš susigundžiau jos kvietimu, nes turėjau daug sulūžusių sidabrinių papuošalų, kuriuos norėjau pati susitaisyti arba perdirbti į kitokius papuošalus. Pirmos juvelyrikos pamokos man buvo labai skausmingos, nes per dvi valandas niekaip negalėjau sėkmingai sulituoti dviejų sidabrinės vielos galų. Liepsna būdavo per stipri ar per karšta: vielutė vis išsilydydavo. Tada labai puikiai supratau, kaip yra sunku būti „pirmoku“ ir visko mokytis nuo nulio. Šiandien jau daugiau nei treji metai, kai puoselėju juvelyrikos pomėgį.
– O kaip Jūsų gyvenime atsirado tapyba? Iš kur ta meno gyslelė pas Jus? Gal šeimoje yra menininkų?
– Manau, kad meno gyslelė irgi yra likimo dovana. Nuo vaikystės mėgau piešti, klijuoti, karpyti, lipdyti ir siuvinėti. Man visada patiko ką nors kurti ir improvizuoti. Kaip juokaudama sakau, matyt, Platelių ežeras, gamta ir grynas oras įkvėpė ir įkvepia mane kūrybai.
– Kuriate sau ar turite planų meno darbais pasidalyti ir su plačiąja visuomene – rengti asmenines parodas? O gal jau esate menininkų bendruomenių narė, dalyvaujate kūrybinėse laboratorijose, edukacijose ir pan.?
– Mano meno darbeliai yra labai riboti, nes tai yra tik mano pomėgis ir jiems nėra skiriama daug įdirbio ir laiko. Tiesa, aš turėjau daugiau laiko piešti, kurti atvirukus ir juvelyrinius dirbinius COVID-19 pandemijos metu. Tai buvo puikus kūrybinis laikotarpis.
Anksčiau esu dalyvavusi keliose labdaringose piešinių parodose Edinburge. Pavyzdžiui, 2011 metais pardaviau du savo piešinius parodoje, kurios metu surinktos lėšos buvo skirtos vėžinių ligų tyrimams. 2013 metais eksponuota mano piešinių parodėlė Plateliuose, svirno galerijoje.
Iš tiesų gal ir vėl ateina laikas, kai reikėtų dažniau paimti teptuką į rankas ir tapyti. Juk spalvos ne tik skatina mąstyti ir kurti, bet ir duoda puikią galimybę bendrauti su kitais.
– Ar jaučiatės atradusi save, o gal turite siekių ir planų, kurie Jūsų dar tik laukia? Turite neįgyvendintų svajonių?
– Vis dar jaučiuosi, kad neatradau savęs. Vis dar turiu įvairių planų, siekių ir norų. Ir, žinoma, svajonių, bet tegu tos svajonės lieka mano paslaptimi.
– Dėkoju už pokalbį.
