Gyvename laikotarpiu, kai informacijos šaltinių – daugiau, nei gali aprėpti mūsų akys ir protas: spauda, radijas, televizija, internetas, socialiniai tinklai ir t. t. Naujienų srautas išties didžiulis, tačiau ar visomis jomis galime tikėti ir pasitikėti? Ar gebame atskirti, kur tikra informacija, o kur bandoma mus suklaidinti? Ar žinome, kas yra propaganda, „troliai“, „fake news“? Apie visa tai – interviu su žurnaliste, almanacho „Žurnalistika“ vyriausiąja redaktore, Lietuvos žurnalistų sąjungos Klaipėdos apskrities skyriaus vadove, žurnalistikos dėstytoja Jolanta BENIUŠYTE.
– Ir viename, ir kitame darbe nuolat sukatės tarp žmonių, dirbančių su informacija, kurios šiandien – didžiulis srautas. Kaip manote, ar šiandienos žurnalistams paprasta atskirti, kas yra kas – kur informacija, o kur dezinformacija, propaganda?
– Gyvename sudėtingu laiku, kai, atsiradus internetui, pasklido ir sklinda begalė informacijos šaltinių. Susigaudyti šiame sraute nelengva ir informacijos profesionalams – žurnalistams. Pradėkime nuo to, kas yra propaganda. „Žurnalistikos enciklopedijoje“ (1997 m.) teigiama, jog propaganda yra „pažiūrų, idėjų, teorijų, šūkių, programų skelbimas, siekiant veikti jomis žmonių pažiūras, skatinti tam tikrus veiksmus“.
Propagandos reiškinio tyrimo specialistai (Viktor Denisenko „Propagandos apsuptyje“ (2021 m.) ją skirsto į tris rūšis: juodąją, baltąją ir pilkąją. Juodoji propaganda – tai specialus melagingų žinių skleidimas, jos instrumentai – gandai ir nepatikrinta informacija. Rusijos informacinio karo ginklas yra būtent juodoji melo propaganda, kurios tikslas – manipuliuoti žmonių protais sau naudinga linkme ir netgi pateisinti karo nusikaltimus, grobikišką teroristinę politiką kitų tautų ir valstybių atžvilgiu. Su šia propagandos rūšimi rusai taip „užzombino“ ir savo visuomenę, kad civilių žudymas kitoje valstybėje jiems tampa norma.
Juodosios propagandos srautas liejasi iš prorusiškų kanalų internete ir socialiniuose tinkluose. Rusijai, kurią Europa pripažino teroristine valstybe, nieko naujo išradinėti nereikia, melo propagandos mašina paveldėta iš sovietinių laikų. Melo malūnas nesustoja veikęs nė akimirkai.
Kita propagandos rūšis – baltoji propaganda. Tai naudinga propaganda, dažniausiai socialinė reklama: „nerūkyk“, „sportuok“ ir pan.
Pavojingiausia, anot ekspertų, pilkoji propaganda, tai melas su tiesos prieskoniu. Ryškus šios propagandos pavyzdys pateikiamas knygoje „Propagandos apsuptyje“. Sausio 13-ąją okupantų rusų tankai Vilniuje traiškė žmones, stojusius už Lietuvos nepriklausomybę plikomis rankomis, tai įrodo dokumentinės nuotraukos, vaizdo įrašai. Pilkieji propagandistai paskleidė melą, neva tuo metu žmonės žuvo ne nuo tankų, bet nuo kažkokių mistinių snaiperių šūvių, nors nėra nė vieno įrodymo. Tokios propagandos tikslas vienas – pasėti abejonę, manipuliuoti emocijomis, iškraipyti istorinę tiesą tam, kad būtų griaunamas pasitikėjimas valstybe, valdomi žmonių protai. Tai nacionalinio saugumo reikalai. Nes juodosios propagandos, dezinformacijos įrankiais siekiama mažinti valstybei lojalių žmonių skaičių, tad senos imperinės svajonės grobti kaimynines žemes gali būti lengviau vykdomos.
Žurnalistams tenka svarbus vaidmuo nuolat tikrinti faktus ir remtis tik jais vertinant bet kokią informaciją. Suradus dezinformacijos naratyvus, juos atskleisti, viešai išgliaudyti kaip riešutus. Trumpai tariant, atkakliai ir budriai saugoti savo šalį nuo melo. Dezinformacijos užsakovai ne kartą yra nusitaikę į redakcijas, surengę ne vieną kibernetinę ataką, kai įsilaužus į interneto naujienų portalus pasklisdavo netikros, visuomenę provokuojančios žinios. Sustiprinus portalų techninę apsaugą, tokių išpuolių nebepasitaiko. Tikslas vienas – sumenkinti pasitikėjimą profesionalia žurnalistika, įvilioti visuomenę į melo žabangas, pūsti miglą žmonėms.
– O kaip visuomenei, paprastam žmogui? Jam turbūt dar sudėtingiau?
– Irgi būti budriems, pasverti informaciją, pasidomėti įvairiais informacijos šaltiniais. Pagalvoti, ar tai nekenkia mano šaliai, valstybei. Man labai nepatinka, kad jei kas nors pas mus negerai, tuoj rašo: „Ai, tai čia Lietuva, čia lietūs lyja.“ Negerovių buvo ir bus, su jomis reikia kovoti. Bet tiesa ta, kad yra daug šalių, kurių gyventojai mielai apsikeistų vietomis su lietuviais. Esu apkeliavusi keliasdešimt pasaulio šalių ir visada džiaugiuosi grįžusi namo. Gaila, kad yra žmonių, nevertinančių to, ką esame iškovoję ir sukūrę, negana to, skleidžiami gandai, už gryną pinigą priimami Kremliaus skleidžiami melai, purvinantys Lietuvą. Kyla klausimas, ar tau bus gerai gyventi, jei tavo šaliai bus blogai?
Kaip nepaklysti piktų melagienų miglose? Šių dienų realybėje tai yra nemenkas iššūkis, nes reikia skirti laiko įvairiems šaltiniams, pasidomėti istorija, pavyzdžiui, kokia „gera draugė“ Rusija Lietuvai buvo pastaruosius 200 metų. Žmogaus prigimtis yra tokia, jog jis ieško jo tiesą patvirtinančių informacijos šaltinių. Taip atsiranda pavojingas reiškinys, pavadintas post tiesa, kai pati tiesa nuvertinama, atsirenkant tik tokią informaciją, kuri pagrindžia asmeninius įsitikinimus, bet nebūtinai pagrįsta realiais faktais. Taip atsiranda sąmokslo teorijos apie neva žudančias vakcinas, išgalvotą klimato kaitą, griūvančią Europą ir pan. Apie tai savo knygoje „Post tiesa“ (2020 m.) išsamiai rašo amerikiečių mokslininkas Li Makintairas.
Palyginti naujas reiškinys – tiesos nuvertinimas – tai stiprėjanti tarptautinė tendencija, kuri kelia rimtą pavojų žmonių gerovei, sveikatai ir net gyvybei. Ypač pavojinga, kai post tiesa ima manipuliuoti valdžios viršūnės. Pavyzdžiui, Pietų Afrikoje mirė 300 000 žmonių vien dėl to, kad nebuvo leista AIDS ligos gydyti iš Europos atgabentais vaistais, neva tai yra Vakarų diversija, o liepta gydytis česnakų ir citrinų sultimis. Kitas pavyzdys – „Brexit“ kampanija Didžiojoje Britanijoje, kuri, anot ekspertų, nebuvo paremta jokiais realiais faktais, kodėl šaliai reikia atsiskirti nuo Europos Sąjungos. Ryškus post tiesos skleidėjo pavyzdys – buvęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas, pareiškęs, kad klimato kaita esanti apgavystė, kurią sugalvojo… Kinija, norinti sugriauti Amerikos ekonomiką. Arba vėl – be jokių įrodymų jis pareiškė, jog rinkimus pralaimėjo todėl, kad esą jie buvo suklastoti.
Ieškant tiesos, geriausios priemonės jai atrasti yra kritinis mąstymas, skepticizmas (neskubėjimas patikėti ir priimti) ir dalijimasis nuomonėmis bei idėjomis su kitais.
– Kaip manote, kur grėsmių įklimpti į dezinformaciją daugiausiai – televizijoje, radijuje, spaudoje, internete, socialiniuose tinkluose?
– Be jokios abejonės, patikimiausias informacijos šaltinis yra tradicinė žiniasklaida, kuri apima spaudą, televiziją, interneto portalus. Čia dirba žurnalistai, kurie ne vienerius metus mokėsi tikrinti ir kritiškai vertinti informacijos šaltinius, redakcijos vadovaujasi etikos kodeksu, teisės aktais, kurie įpareigoja teikti visuomenei patikrintas, tikrovę atspindinčias žinias. Deja, kartais būna, kad ir tradicinė žiniasklaidos priemonė paslysta, tačiau tai veikiau išimtis, o ne taisyklė.
Socialinius tinklus, įvairius kanalus „Youtube“ reikėtų vertinti itin kritiškai, nes ten žinių skleidėjai neturi jokios atsakomybės už melagienas, jei tik atvirai neskatina neapykantos, žmonių diskriminacijos, nekursto karo ar riaušių, neplatina šmeižto.
Pateiksiu juodosios propagandos pavyzdį, kuris ilgai plaukiojo feisbuko platybėse. Žinutė buvo apie Europos Parlamento (EP) salėje neva miegančius politikus ir jų algos palygintos su minimalia alga Lietuvoje. Po įrašu – daugybė pasidalijimų, piktų komentarų. Iškart į akis krito netikros nuotraukos – tai nebuvo EP salė (tas sales mačiau savo akimis), ir suklastoti skaičiai. Panagrinėjus komentarus pasimatė, kad nemažai jų rašyti iš neaiškių, greičiausiai netikrų feisbuko profilių, be tikrų vardų ir pavardžių, ir jų turinys, net su tomis pačiomis kalbos klaidomis, buvo vienodas. Žinutės ir komentarų tikslas vienas – pykčio, nepasitenkinimo visuomenėje kurstymas.
Kita vertus, socialiniuose tinkluose žmonės ir nesąmoningai gali skleisti dezinformaciją, patys tikėdami tuo, nebūtinai piktybiškai.
– Kokie požymiai rodo, kad informacija – netikra? Kaip žmogui nustatyti, kad skaito ar mato dezinformaciją ir kad ja dalijasi galbūt net neegzistuojantis asmuo?
– Visada kritiškai žvelgiu į viešojoje erdvėje reiškiamus įsitikinimus, nepateikiant jokių kitų įrodymų, nes jų tiesiog nėra. Daugiausiai netikrų naujienų žmonės gauna per socialinius tinklus, draugų įrašus, ypač jei tai bendraminčiai, tad per daug ir nesigilina. Skaitant žinias siūlyčiau atkreipti dėmesį į kai kuriuos dalykus: kas tai rašo, ar tai ne anonimas, kokia jo kompetencija, kiek laiko gyvuoja šis informacijos šaltinis, ar aktyviai kviečia dalytis skelbiama žinia, kas ja aktyviai dalijasi, kokia informacijos paskelbimo data. Taip pat pasvarstyti, ar tai realu, kas skelbiama, paieškoti atsakymų kituose informacijos šaltiniuose.
Dosjė: Jolanta Beniušytė, žurnalistė, redaktorė. Šiuo metu dėsto žurnalistiką Klaipėdos universitete, yra Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) Klaipėdos apskrities skyriaus pirmininkė, LŽS tarybos ir valdybos narė, Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos ir LŽS leidžiamos knygos – almanacho „Žurnalistika“ vyriausioji redaktorė. Dirbo įvairiuose periodiniuose spaudos leidiniuose. Žurnalistinio darbo stažas – 35 metai.
2022 m. rudenį Jolanta Beniušytė įkūrė naują žiniasklaidos priemonę – interneto portalą / tinklaraštį „Gargždapilis“ (https://www.gargzdapilis.lt), skirtą aplinkos apsaugos temoms, kultūrai, kelionėms. Jame integruota pažangiausia inovacija – skaitymo prieiga akliems ir silpnaregiams žmonėms. Tai viena pirmųjų žiniasklaidos priemonių Lietuvoje, turinti skaitymo gidą neregiams, paremtą dirbtinio intelekto technologija.
Tęsinys kitame numeryje
