Plungės rajonas gana turtingas liaudies meno puoselėtojų ir etninės kultūros paveldo saugotojų. Vienas jų – puikiai plungiškiams pažįstamas Viktoras Raibužis. Šis medžio meistras gali pasigirti išugdęs ir su medžio drožyba supažindinęs ne vieną dešimtį vaikų ir jaunuolių. Ir pats Viktoras prisipažįsta, kad būti mokytoju jam yra kur kas svarbiau nei tautodailininku. Juk vien faktas, kad šį rudenį jis minės pedagoginio darbo 30 metų sukaktį, rodo, kad darbas mokykloje yra tai, kas išties brangu. Prieš keletą dienų V. Raibužis šventė ir asmeninę sukaktį – pasitiko 55 metų jubiliejų. Taigi šie metai Viktorui – neeiliniai.
Kad taps mokytoju, žinojo dar mokyklos suole
Pasikalbėti su V. Raibužiu susitikome vienoje iš jo darboviečių – Plungės „Saulės“ gimnazijoje, kurioje technologijų mokytoju jis dirba keletą metų. Mokytojauja Viktoras ir „Babrungo“ progimnazijoje. Būtent pastarojoje mokykloje 1993 metais prasidėjo jo kaip mokytojo kelias. „Iš tikrųjų dar lankydamas mokyklą svajojau, kad tapsiu mokytoju, bet kūno kultūros. Tuomet Plungėje žaidėme žolės riedulį, kartu su kitais 4–5 jaunuoliais buvome pakviesti į Lietuvos rinktinę. Tačiau pritrūko vieno balo, kad įstočiau“, – prisiminė V. Raibužis. Bet taip atėjo eilė kitam pasirinkimui – technologijoms.
Štai jau šį rudenį bus 30 metų, kai kiekvieną rugsėjį V. Raibužį kaip mokytoją sveikina mokiniai. Per tą laiką teko išbandyti ir kūno kultūros, ekonomikos, geografijos, fizikos mokytojo darbą: atsižvelgiant į aktualijas teko dalyvauti persikvalifikavimo kursuose. Tačiau šiandien technologijos išlieka ta disciplina, per kurią jis paprastai susitinka su savo mokiniais, kur dalijasi su jais sukaupta pedagogine patirtimi.
Iššūkis – sudominti mokinius
Mokytojas sakė, kad šiais laikais sudominti vaikus jo dėstomu dalyku yra gana sudėtinga, stebina ypač jaunuolių abejingumas ir negebėjimas suprasti, rodos, elementarių kasdieninių dalykų. „Per pamokas mokau savo mokinius gyventi, juk iš tikro technologijos yra visose mūsų gyvenimo srityse. Todėl keista, kad jaunuolis kartais nemoka ar net bijo paimti į rankas įrankius – jiems geriau „sėdėti“ telefonuose. Ypač tai pastebėjau pasibaigus nuotoliniam mokymui. Pamokose mes su vaikais projektuojame namus, baldus, skaičiuojame sąmatas, mokomės dalykų, kurie išties pravers savarankiškame gyvenime“, – aiškino mokytojas. Savaime suprantama, kad per pamokas netrūksta ir praktinių užsiėmimų.
Nepaisant kai kurių vaikų motyvacijos stokos, yra dalykų, kurie pradžiugina pedagogą. Štai kad ir tokia vieno mokinio mintis, kuria jis pasidalijo rašydamas rašinį: „Vėinīms žmonims mėgstamiausė savaitės dėina ī pėnktadėinis, daugumā patīnk šeštadėinis, nes nerēk i darba arba i mokīkla. Vo mon mėgstamiausė dėina ī trečiadėinis. Mon patīnk trečiadėinis, nes tōn deina ī drožiniejėma būrielis. Nuors tōn dėina toro daug pamokūm, aš nepavargstu, nes vėsas pamuokas galvuoju api drožiniejėma. Ka nuēnu i tōn burieli, muokītuos monėm pasitīnk so šīpsena. Ons muok i pajoukoutė, i pamuokītė, i api gīvenėma pašnekietė, o labiausē patīnk, ka per tōn būrieli šakalīs pavėrst i šaukšta a trioši. Rēk idietė daug darba, triūsa, bet rezultats vėsa laika džiogėn. Aš labā džiaugous, kad mūsa mokīkluo ī drožiniejėma būrielis i ka monėm mokėn muokītuos Vėktuors Raibužis.“
Meilė medžiui
Kad V. Raibužio pamokose nemažai dėmesio skiriama medžiui, galima suprasti įėjus į gimnazijos technologijų kabinetą – įvairiais medžio drožiniais, daugiausia skulptūromis, nugulusios lentynos. „Tai mokinių darbai. Mano čia nieko nėra, tik štai ta kaukelė ir herbas, kurį grįžęs po armijos padariau“, – paaiškino jis ir pridūrė, jog apsisprendęs po studijų grįžti dirbti mokytoju į gimtą Plungę žinojo, kad jei nepavyks rasti darbo mokykloje, tai savo veiklą sies su medžio dirbiniais. Mat dar mokydamasis vidurinėje mokykloje dalyvavo gamybiniuose mokymuose ir mokyklą baigė jau turėdamas meninio medžio apdirbimo specialybę.
„Nuo 9 iki 11 klasės kartą per savaitę eidavau į liaudies kūrybos gaminių įmonės „Minija“ padalinį, kur buvo medžio meistrų drožinių muziejus, audimo cechas ir nedidelės dirbtuvėlės, kur mus mokė praktikos bei teorijos, kaip drožinėti medieną. Teko ir pačioje „Minijoje“ praktiką atlikti“, – prisiminė V. Raibužis. O ir genuose greičiausiai meilė medžiui giliai įsišaknijusi: senelis, tėvas buvo nagingi meistrai. Viktoras ir dabar dar saugo senelio prieš daugiau nei šimtą metų darytą rankšluostinę, turi jo klumpių skaptavimo įrankius. „Tėvas rūsyje su medžiu darbuodavosi, tai skiedros visada kvepėjo… Yra tikrai kažkokia trauka medžiui mūsų giminėje“, – sakė jis.
Šiandien V. Raibužis, kaip žinome, ne tik mokytojas, bet ir nagingas medžio meistras, priklausantis Lietuvos tautodailininkų sąjungai. Kaip pats prisipažino, šioje organizacijoje jis atsirado galbūt labiau vedamas pragmatizmo, nes būnant tautodailininku ir oficialiai priklausant minėtajai sąjungai atsiveria geresnės galimybės realizuoti savo gaminius. Vis dėlto kas atsirado iš praktinių sumetimų, pamažu tapo itin svarbiu dalyku jo gyvenime.
„Sunku pasakyti, kiek aš esu tautodailininkas“, – susimąstė Viktoras. Tačiau tai, kad šiandien jo gaminami šaukštai, Užgavėnių kaukės, klumpės, dubenys, prieverpstės, druskinės turi tautinio paveldo sertifikatą, juk išties kažką reiškia. Šio medžio meistro rankose jau ir ne vienas padėkos raštas už tautinio paveldo išsaugojimą ir tąsą, už senųjų meistrystės, drožybos ir baldininkystės amatų puoselėjimą.
Būrys išugdytų talentų
Kaip minėjome, V. Raibužis pirmiausia save pristato kaip mokytoją, todėl galimybė savo kaip medžio drožybos meistro patirtimi dalytis su mokiniais jam labai svarbi. Tautodailininkas yra išugdęs nemažą būrį talentingų jaunųjų medžio drožėjų.
„Stanislovo Riaubos konkurse dalyvaujame nuo 2005 metų. Nuo to laiko 11 mano mokinių tapo šio konkurso laureatais, o prizininkais – net sunku ir prisiminti“, – kalbėjo pašnekovas. Aišku, jo mokiniai ne kartą sužibėjo ir respublikiniuose konkursuose, tokiuose kaip „Sidabro vainikėlis“ , Liongino Šepkos konkursas ir kt. „Aurimas Jurgaitis laimėjo du kartus S. Riaubos konkursą, 2 kartus „Sidabro vainikėlį“, kartą antrąją vietą šiame konkurse, 3 kartus dalyvavo jau L. Šepkos konkurse tarp suaugusiųjų. Jis ir dabar drožinėja, nors jau yra baigęs mokyklą“, – didžiuodamasis pasakojo tautodailininkas.
Su savo mokiniais V. Raibužis dalyvauja ne tik konkursuose, bet ir įvairiose edukacijose, mugėse, paramos akcijose – visur, kur galima pristatyti medžio drožybos amatą. Čia neretai jaunieji drožėjai turi galimybę savo gaminius parduoti, tokiu būdu jų motyvacija kurti padidėja.
Pasak Viktoro, medžio drožyba nėra tas dalykas, kur būtų masinis susidomėjimas. „Lengviausia yra dirbti su vaikais, kuriems drožyba tikrai patinka ir kurie nori tai daryti“, – teigė mokytojas. Tarp visų ugdytų vaikų šiandien V. Raibužiui ypač džiugu prisiminti tuos, kurie ir baigę mokyklą geba turimą drožybos talentą išnaudoti. Jo mokiniai įgūdžius panaudoja kurdami savo verslą, rinkdamiesi profesijas. Štai Dainius Gedrimas, baigęs Dailės akademiją, tapo skulptoriumi ir akmens restauratoriumi. Buvęs V. Raibužio mokinys dirba ir su drožybiniais baldų ornamentais bei užsiima vienetinių interjero skulptūrėlių gamyba, planuoja kaip akmens apdirbėjas įkurti savo dirbtuves ir Plungėje.
Su mokiniais V. Raibužis susitinka ne tik per įprastas pamokas. Jis taip pat yra parengęs neformaliojo ugdymo programą „Meninė medžio drožyba“, kurioje dalyvauja didesnį susidomėjimą drožybai rodantys vaikai. Šiuo metu šią programą lanko arti 40 vaikų.
Turbūt didžioji dalis V. Raibužio mokinių išbando medinių skulptūrų drožybą. Pats Viktoras kuria labiau taikomuosius darbus, ne skulptūras. Tačiau sakė, jog galbūt ateityje išbandys ir tai. Neretai Viktoras pagalvoja ir apie kryždirbystę – galbūt ateis ir tam laikas. O kol kas gamina tai, ko pačiam labiausiai norisi, nes tik tada drožyba tampa maloni ir atpalaiduojanti. „Kaip sakau, su medžiu dirbant turi turėti pirštuose proto, turi protingai sugebėti pagaminti, kad tas daiktas… suskambėtų“, – mano tautodailininkas.
