„Jeigu Dievas mus atsiuntė į šį pasaulį, tai tam, kad būtume laimingi, kitaip jis nebūtų mūsų Tėvas“, – įsitikinusi Irena Liškuvienė, žemaitė nuo Tverų (Rietavo sav.), iš kurios veido niekada nedingsta šypsena. O ir kaip nesišypsosi, jeigu aplink tiek džiaugsmo. „Atsikėliau šįryt, girdžiu, paukštelių giesmės visai kitaip skamba – džiugiau. Matyt, pavasarį paukščiai nujaučia!“ – tryško optimizmu moteris.
Augo nuostabiame kaime – Lopaičiuose
I. Liškuvienė prieš kelis mėnesius atšventė savo šešiasdešimties metų jubiliejų. Sukaktys – lyg slenksčiai. Žengdamas per juos susimąstai apie nueitą kelią, pafilosofuoji, kiek tau dar jo liko… Įvairiausios mintys sukosi ir tveriškės galvoje, kol išsigrynino į vieną: „Svarbiausia ne kiek dienų tau liko, bet kad nė viena iš jų nebūtų sugadinta.“ Gal todėl moteris gyvenimą geria godžiai lyg šaltinio, trykštančio iš jos tėviškės gelmių, vandenį.
Augo Irena Tverų pašonėje, Lopaičių kaime. Jos tėvai turėjo tris dukras ir keturis sūnus. „Tarp vyriausio ir jauniausio brolio net 27 metų skirtumas. Kai mažieji gimė, vyresnieji jau buvo iš tėvų namų išskridę. Matyt, todėl niekada negalvojome, kad mūsų yra per daug. Nei vaikystėje, nei jaunystėje nepritekliaus nejautėme. Darbštūs tėvai sugebėdavo šeimą viskuo, kas reikalinga, aprūpinti. Pirmieji kaime nusipirko televizorių, dujinę viryklę. Tėvelis labai stengėsi, kad mums nieko netrūktų, anksti keldavo, vėlai guldavo. Prisimenu, sakydavo: „Saulė niekada manęs nėra užtikusi miegančio“, – su pagarba dukra prisiminė prieš aštuonerius metus amžinybėn išėjusį savo tėtį Albiną Maslauską.
Metai, praleisti emigracijoje
Energijos Irenai tikrai netrūksta, todėl sunku patikėti, kad jos gyvenime būta ir ramesnio tarpsnio, kai ištekėjusi už klasės draugo atsidavė motinystei ir namams. O ir laikotarpis buvo toks, kad nelabai kur nulėkti galėjai – sugriuvus kolūkiams, darbų mažuose miesteliuose labai trūko. Tad rūpinosi savo dukromis Simona ir Kristina, sūnumi Konstantinu. Kai vaikai išskrido iš namų, sparnus pakėlė ir mama – išvažiavo į Vokietiją. Dirbo šeimoje, labai gražioje vietoje netoli Miuncheno. Metus svetur ištvėrė – tėvynės ilgesys buvo toks stiprus, o žemaitiškų šaknų trauka tokia „nežmoniška“, kad teko grįžti atgal.
„Būdama svetimoje šalyje ilgėjausi namų, artimųjų. Būtent tada suvokiau, ką teko išgyventi ne savo valia į Sibirą išvežtiems tremtiniams, koks juos turėjo kamuoti prarastų namų ilgesys. Supratau, kokia graži mūsų šalis, koks nuostabus ir širdžiai mielas gimtasis Tverų kraštas. Ta meilė gimtinei augo su kiekviena buvimo svetur diena“, – pasakojo apie emigracijoje patirtus jausmus moteris.
Grįžusi dirbo Turizmo centre
Grįžusi iš Vokietijos Irena gavo darbą Tverų turizmo centre. Tai buvo puiki galimybė įrodyti savo meilę gimtajam kraštui. Visiems į Tverus užsukusiems turistams moteris pasakojo apie šio Žemaitijos krašto išskirtinumą, jo apylinkių gražumą. Jau dabar nesuskaičiuotų, kiek ekskursijų yra vedusi po unikalųjį Lopaičių piliakalnį.
„Taip gera žinoti, kad šis nuostabus ir jau visoje Lietuvoje žinomas žemės kampelis palieka žmonėms neišdildomą įspūdį. Čia tvyranti ypatinga aura nuima nuovargį ir stresą. Todėl Lopaičiuose apsilankę žmonės nuolat grįžta į juos“, – įsitikinusi I. Liškuvienė.
Aktyvi bendruomenės veikloje ir saviveikloje
Prie savo krašto gerovės Irena prisideda ir dalyvaudama Tverų bendruomenės veikloje. Anot jos, tik bendrystėje, dalydamiesi idėjomis, žmonės imasi gražiausių iniciatyvų, nuveikia daugiausia savo gyvenamąją vietą gražinančių darbų. Be to, kad yra bendruomenės valdybos narė, I. Liškuvienė dainuoja Tverų folkloro ansamblyje „Kermušie“, yra Rietavo kultūros centro choro „Jūrava“ dalyvė.
Moteris sakė, kad jau vidurinėje mokykloje nenulipdavo nuo scenos – vaidino, dalyvavo raiškiojo skaitymo konkursuose, dainavo chore ir estradiniame ansamblyje. Noras save išreikšti greičiausiai per giminės kraują atėjęs – Irenos močiutė iš tėvelio pusės buvo gera pasakotoja, o dėdė Tadas Maslauskas eilėraščius rašė. Jo parašytos eilės net Tverų himnu virto.
Dar tveriškės pomėgis – fotografija. Fotografuoti pradėjo tada, kai nusipirko pirmąjį fotoaparatą. Nuo tada Irena iš namų be jo neišeina: „Juk nežinai, ką pakeliui pamatysi – gal kokį nutįsusį saulės spindulį, gal įdomesnį dangumi slenkantį debesėlį. Neturėsi fotoaparato, ir jis nuplauks. O jeigu spėsi įamžinti akimirką, kitam galėsi parodyti. Gražiais vaizdais turime dalytis – manau, kad gebėjimas džiaugtis Kūrėjo darbais, jo sukurtu grožiu – aukščiausia malda.“
Maždaug dvidešimt I. Liškuvienės nuotraukų įdėta į neseniai išleistą albumą „Yra tokia šalis Tverai“, kuriame sugulė iš šio krašto kilusių kuriančių žmonių eilėraščiai ir fotografijos.
Balsą Irena lavina dainuodama meno kolektyvuose, akį – fotografuodama, o smegenis treniruoja dalyvaudama dabar taip madinguose protmūšiuose. Tveriškiai mėgsta taip leisti laisvalaikį, tad vietos „galvotųjų“ komanda ir patys protmūšius rengia, ir pas kaimynus pasivaržyti nuvažiuoja. „Man svarbiausia ne turimas žinias pasitikrinti, o sužinoti ką nors naujo, ko dar nežinojau“, – neslėpė moteris.
Dar arčiau prie kultūros priartėjo pradėjusi dirbti Rietavo savivaldybės kultūros centro Tverų filialo renginių organizatore. Smagu, kai darbas ir pomėgiai sutampa! Gal todėl Irena per gyvenimą eina su šypsena. Moteris spinduliuoja optimizmą. „Kiekvieną dieną randu kuo pasidžiaugti, kartais ir ne po vieną kartą“, – sakė gyvenimą mylinti ir branginanti tveriškė.
Svajoti – būtina
Moteris neslėpė esanti svajotoja. Svajoja tol, kol svajonės išsipildo. Štai neseniai praėjusio jubiliejaus proga gavo dovanų kelionę į Madeirą. O ten nuvažiavus pasitaikė proga įgyvendinti savo seną svajonę – kopti į kalnus. Sakė, kad susitikimas su kalnais paliko jai neapsakomą įspūdį, o nuo viršukalnės atsivėrusių vaizdų grožis kvapą gniaužė. Nors ji ir kartu važiavęs gyvenimo draugas Kazimieras grupėje amžiumi ir buvo vyriausi, jaunesnių žmonių būryje jautėsi puikiai ir 11 kilometrų trasą įveikė su šypsena veide.
Puikių įspūdžių I. Liškuvienė parsivežė ir iš Maltos, kur apsilankė su vieno projekto dalyviais. „Ne visada pavyksta išvažiuoti į keliones, bet ėmė ir pasisekė, todėl visiems patariu: svajokite, kitaip Dievas nežinos, kokius jūsų norus pildyti.“
