Balandžio 27-ąją minime Medicinos darbuotojų dieną. Tai proga pagerbti ir dėmesį parodyti tiems, kurie visada yra šalia mūsų nutikus nelaimei, sutrikus sveikatai. Medikų rankose mūsų gera savijauta, neretai – ir gyvybė. Greičiausiai sunegalavusiems į pagalbą atskuba greitosios medicinos pagalbos (GMP) specialistai. Dažnam plungiškiui ta skubioji pagalba turbūt asocijuojasi su Marytės Mažonienės šypsena. Ši moteris jau 45-erius metus dirba Plungės GMP. „Aš manau, kad kol žmogus esi gyvas, kol gerai jautiesi, turi būti reikalingas kitam“, – mano ilgametė medikė.
Į mediciną atvedė… atsitiktinumas
Kalbėdamiesi su M. Mažoniene sėdėjome lyg ant adatų – bet kada galėjo mūsų pašnekesys nutrūkti. Toks yra greitosios medicinos pagalbos specialistų darbas – visada būti pasiruošus skubėti į iškvietimą, suplanuoti ramaus pasėdėjimo valandėlės niekada negalima.
„Šiandien gana normali diena, yra iškvietimų, tačiau palyginti ramu. Nors pavasarį, kad ir kaip keistai atrodytų, iškvietimų padaugėja: visada fiksuojame ligų paūmėjimą“, – sakė Marytė.
M. Mažonienė kartu su kolegomis per budėjimus yra pasiruošusi suskubti į pagalbą Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių gyventojams, jei yra reikalas – vykstama ir į kitus rajonus.
Greitosios pagalbos ritmu mūsų pašnekovės gyvenimas sukasi štai jau 45 metus. Tiek laiko ši moteris atidavė savo mylimai skubiosios medicinos pagalbos specialisto profesijai.
„Plungės greitojoje pradėjau dirbti 1976 metais, iškart po Šiaulių medicinos mokyklos baigimo, kur įgijau felčerio specialybę“, – prisiminė M. Mažonienė. Sakė būti medike niekada nesvajojusi, tiesiog apsisprendimą nulėmė atsitiktinumas. „Draugė paragino stoti į Šiaulius. Taip abi ir įstojome, baigėme, kartu ir į pensiją išėjome“, – šyptelėjo ji.
Stalčiuje – ir mokytojo diplomas
Nustebome išgirdę, kad Marytė – ne tik medikė. Buvo metas, kai ji dirbo ir mokykloje: mokė vaikus chemijos, biologijos. „Nepalikusi greitosios sugebėjau keletą metų tris dienas per savaitę mokytojauti Alsėdžiuose. Chemija ir biologija man visada patiko. Baigusi mokyklą Šiauliuose, neakivaizdiniu būdu studijavau Vilniaus universitete“, – pasakojo M. Mažonienė. Taigi 2001–2004 metai jos biografijoje žymi mokytojos patirtį. Sako, kad nebuvo lengva būti pedagoge, nors vaikus ji visada mylėjusi, radusi su jais bendrą kalbą.
„Reikėjo dirbti su įvairių gebėjimų vaikais, buvo daug pasiruošimo pamokoms. Nors mokslo pasiekimai kai kurių vaikų ir nebuvo dideli, bet ir šiandien malonu prisiminti, kaip keisdavosi mokinių elgesys po pokalbių su manimi, atsirasdavo didesnė pagarba, supratimas iš jų pusės. Reikia su vaikais kalbėtis“, – mano Marytė, pati su vyru užauginusi tris dukras.
Ilgametės vadovės pareigos
Plungės greitosios istorijoje M. Mažonienės vardas svarbus dar ir tuo, jog ji – buvusi šios įstaigos direktorė. GMP direktorės poste ji praleido 12 metų. Per tą laiką, aišku, teko spręsti nelengvus administracinius įstaigos klausimus ir tiesioginės pagalbos žmonėms teikimas nuėjo į antrąjį planą, tačiau 2017-aisiais, kai atsisveikino su direktorės pareigomis, GMP nepaliko – tęsė savo širdžiai mielą skubiosios medicinos pagalbos specialistės darbą.
Namuose tapo per ankšta
69-erių metų M. Mažonienė, jei tik norėtų, galėtų šiandien mėgautis užtarnautu poilsiu. Taip ir buvo nutikę, kai sulaukusi pensinio amžiaus užvėrė greitosios duris. Tačiau tai truko neilgai. „Žiūriu, kad būnant pensininke nėra man ką veikti. Namuose tapo per ankšta būti, tai atsiliepiau į GMP direktorės kvietimą vėl prisijungti prie komandos“, – pasakojo pašnekovė.
Sakė tikrai nesigailinti tokio savo sprendimo. Aišku, būna, kad ir pavargsta, būna, kai išsekina sudėtingi budėjimai, tačiau dėl to niekada nekilo noras mesti darbą. Netgi tada, kai teko dorotis su koronaviruso iššūkiais, moteris liko dirbti – pareiga padėti jai yra labai svarbi. „Grįžti namo, pailsi, ir vėl viskas gerai“, – kalbėjo Marytė.
Aišku, per darbo metus visokios patirties buvo, ir teigiamos, ir neigiamos. Bet laikui bėgant viskas nueina į užmarštį.
„Iš tikro sunkus mūsų darbas. Jis yra nenuspėjamas, net gavę iškvietimą nežinome, kas laukia: ar avarija, nelaimė, ar gimdyvė. Ko jau ko, bet gimdyvių bijome labiausiai. Gimdymo nėra tekę man priimti. Kai reikėdavo vykti pas gimdyvę, melsdavomės, kad suspėtume. Vairuotojui visada sakome, kad spaustų kiek gali, kad tik laiku moterį nuvežtume į ligoninę. Tiesa, jau gimusį kūdikį namuose yra tekę nuvykus rasti“, – darbo patirtimi dalijosi M. Mažonienė.
Teigiamos emocijos ir sveikata – svarbiausia
M. Mažonienė spinduliuoja ramybę, teigiamą požiūrį į gyvenimą. Nors pati prisipažįsta, kad streso jos darbe netrūksta, tačiau svarbu mokėti laiku save suimti į rankas, priimti būtinus teisingus sprendimus ir suteikti žmogui pagalbą, kurios jis tikisi.
„Visokių situacijų yra buvę, jautrių atvejų, ypač susijusių su vaikais. Kartais apie įvykius tenka pranešti socialiniams darbuotojams, policijai. Yra tekę ir verkti. Galiu tik pasidžiaugti, kad per darbo metus nenutiko dalykų, dėl kurių turėčiau save graužti ar kaltinti, kad laiku nesuspėjome, kažko nepadarėme. Malonu sulaukti padėkų ir gero žodžio iš žmonių, kai jiems padedame. Tai leidžia jaustis reikalingam“, – kalbėjo M. Mažonienė ir pridūrė, jog visada stengiasi sužinoti, kaip jos į ligoninę pristatytiems žmonėms vėliau sekasi.
Pati Marytė stengiasi matyti tik teigiamą gyvenimo pusę, rūpinasi savo sveikata – visa tai yra geros savijautos pagrindas. Sveikuoliška mityba, maudynės namų tvenkinuke sulaukus pavasario, ilgi pasivaikščiojimai ir teigiamas požiūris į aplinką suteikia puikią savijautą. O kai pats gerai jautiesi, ir kitiems norisi padėti.
„Negaliu pasakyti, kiek ilgai dar dirbsiu. Kol sveikatos yra, norisi dar būti reikalingai. Kaimynė vakar sako: tu, Maryte, turi tokį žinių bagažą, kaip tu neisi į darbą? Tokie žodžiai paskatina“, – šyptelėjo pašnekovė.
„Kad ir kokios situacijos bebūtų, visada reikia išlikti žmogumi“, – artėjančios Medicinos darbuotojų dienos proga kolegoms, o kartu ir sau, atsisveikindama linkėjo M. Mažonienė.
