Spalio dešimtąją Valerija ir Edvardas Miliai, gyvenantys Šlečkų kaime (Paukštakių seniūnija), atšventė savo bendro gyvenimo penkiasdešimties metų jubiliejų – auksines vestuves. Paprašėme pasidalinti savo gyvenimiška patirtimi ir darnaus gyvenimo.
Nuo pirmųjų pokalbio minučių buvo aišku, kad jaunikis žodžio kišenėje neieško, turi aštrų liežuvį. Abu senoliai kilę iš tos pačios Paukštakių seniūnijos. Edvardas – iš Jogaudų kaimo, o Valerija – iš Paburgės. Kaip juokavo E. Milius, kaimai visai šalia vienas kito – kai tykus vakaras, galima susišūkauti.
Paklausti, kur susipažino, sutuoktiniai juokėsi, kad to nereikėjo – jie nuo mažų dienų kartu: lankė tą pačią mokyklą, dirbo tame pačiame kolūkyje, galų gale ir į tuos pačius kaimo šokius eidavo. Kuris kurį pirmasis pastebėjo, kuriam į akį ir širdį krito, nei vienas, nei kitas pasakyti negalėjo – abu tik trūkčiojo pečiais. „Kalčiausia“ buvo Edvardo sesuo, kuri vis piršliavo ir piršliavo, o gal ir kartu praleistas laikas suvedė jaunuolius į porą.
Valerija prisiminė, kad prašmatnių vestuvių nebuvo. Tada jaunieji tik nuėjo į metrikacijos skyrių ir „susirašė“. „Su metrikacijos skyriaus darbuotoja Butkiene bei jos padėjėja Šakinyte ir atšventėm“, – pasakojo moteris. O po gero dešimtmečio susituokė ir Dievo akivaizdoje. Edvardas juokavo, kad savo išrinktąją „šliūbo imti“ nuvežė traktoriumi, nes bijojęs, kad ši galinti pabėgti, o iš traktoriaus, anot vyro, niekur nedings.
Abu sutuoktiniai kilę iš nemažų šeimų: Valerija turėjo dar keturis brolius ir seseris, deja, šiam pasauly liko tik dviese su broliu, o Edvardas augo septynių vaikų šeimoje, dabar beturi tik vieną seserį.
Patys jaunavedžiai susilaukė šešių atžalų, bet likę vyriausioji dukra ir trys sūnūs. Taip jau likimas lėmė, kad pastarieji gyvena arčiausiai. Senolis ir vėl nepraleido progos pajuokauti – turbūt bijo išeiti toli nuo tėvų. O dukra gyvena ir dirba Šiauliuose. Vaikai, žinoma, seniesiems padovanojo ir vaikaičių – šiuo metu jų dešimt, o vienuoliktasis – pagrandukas – dar tik pakeliui.
Šiais laikais jau kone mada tapo skyrybos, atrodo, dėl menkiausio nieko, tad kilo klausimas, ar senoliams per visus bendrus metus nekilo mintis viską nutraukti. Negi visą gyvenimą juokaudami ir nugyveno? V. Milienė neslėpė, kad buvo visko: ir blogai, ir skirtis norėjo, bet… „O kur nubėgsi išsiskyręs?“ – kalbėjo moteris. Valerija pasakojo, kad ją visai neseniai prigriebė liga, o Edvardas, kaip tikras džentelmenas, ir arbatos, ir valgyti jai atnešdavo į lovą.
Sutuoktiniai sielojosi, jog dėl netikėtai pablogėjusios sveikatos nebegali laikyti gyvuliukų. „Iš viso ūkio beturim tik du šunis“, – braukė ašaras moteris. Vyras ją guodė, kad negalima visų darbų nudirbti, teks priprasti.
Vis norėjosi išgirsti tą ilgo ir darnaus gyvenimo receptą. Sutuoktiniai kaip susitarę sakė, kad nėra tokio vieno recepto, – kiekviena šeima turi išrasti savąjį. Pasak Valerijos, daug gyvenimų sugriauna velnio lašai, o išsidraskyti dėl menkniekio yra lengva, bet ar verta. „Kartais reikia tik išlaukti, kol praeis blogumas“, – sakė V. Milienė.
O E. Milius pridūrė: prisiminus tuos penkiasdešimt metų, atrodo, daug, o kai praeina – kaip viena diena…
