Gatvėje sutikęs smulkutę ir iš pažiūros trapią neseniai 15 metų sulaukusią Plungės Senamiesčio mokyklos aštuntokę Paulą Bertašiutę net nepagalvotum, jog ji – motociklų tramdytoja. Visai neseniai mergina motokroso Lietuvos taurės pirmajame etape moterų kategorijoje užėmė pirmąją vietą. O balandžio 30-ąją Latvijoje vykusiame motokroso čempionate moterų klasėje aplenkusi gerokai vyresnes varžoves tapo lydere. Plungės motokroso klubo „Žemaitija“, kuriam priklauso Paula, vadovas Saulius Stankus net neabejoja, jog jaunoji motociklininkė šioje sporto šakoje turi potencialo: „Treniruojasi kelerius metus, o jau rodo puikius rezultatus.“ Tad susipažinkite su mergina ant plieninio žirgo.
Kelias link motokroso
„Nuo pat mažens labai traukė viskas, kas važiuoja. Mamos žodžiais tariant, ko gero, kas buvo su ratais parduotuvėse – paspirtukai, dviratukai, riedučiai, riedlentės – greičiausiai turėjau. Viskas, kas greitai važiuoja, man patiko“, – paklausta apie susidomėjimą motociklais sakė Paula. Tiesa, merginos manymu, toks jos pomėgis liko nesuprastas, tad pirmoje klasėje ji pradėjo lankyti meno mokyklą ir mokėsi dainavimo. Smalsu, kodėl aktyvus vaikas atsidūrė meno pasaulyje? Pasak Paulos, ėjo paskui draugę: „Mama pasiūlė ir man. O ką aš, vaikas, suprantu? Sutikau. Trejus metus prasėdėjau meno mokyklos suole ir nieko neišmokau. Tiesiog aš ten nieko nesupratau, tas sėdėjimas man buvo kažkas baisaus.“ Lankė ji ir šokius, ir jodinėjo, bet kaip pati sako: „Tie mergaitiški dalykai manęs nedomina. Nesugebu būti kaip laikrodis, šokti kaip robotas.“
Neradusi savęs mene mergina atsitiktinai susidūrė su motokrosu. „Tėtis turėjo du keturračius. Su vienu pats važiuodavo trasoje, kitas buvo skirtas labiau po miškus važinėti dėl įdomumo. Pamenu, buvome iš vakaro apsibarę dėl mokslų, o ryte tėtis sako: „Nesipykime, važiuojame į trasą.“ Tada nenorėjau, nes buvau pikta. „Paimsiu kitą keturratį, tau nereikės ten stovėti ir žiūrėti“, – pasakė tėtis. Tą išgirdusi iškart sutikau. Nepamenu, dešimties ar vienuolikos metų buvau, kai pirmą kartą sėdau ant keturračio ir pati jį vairavau. Tas keturratis didelis, atrodo, toks vaikas važiuoja, bet man gana neblogai sekėsi. Kurį laiką su tuo keturračiu ir važinėjau, tačiau baigėsi tuo, kad jo rėmas sulūžo. Tada nusprendė, jog man reikia pabandyti motociklą“, – prisiminimais dalijosi jaunoji sportininkė.
Taip Paula, sulaukusi 11 metų, sėdo ant motociklo, o 12 metų išvyko į pirmąsias varžybas.
Tiesa, be motokroso, kurį laiką mergina lankė futbolo treniruotes. „Susikaupimas, azartas, galutinio rezultato nežinojimas mane „vežė“. Tačiau, kai prasidėjo motokroso sezonas, Europa ir t. t., nebeliko laiko, tai futbolo reikėjo atsisakyti. Mesti motociklo net minties neturėjau“, – pasakojo P. Bertašiutė. Beje, ji atskleidė paslaptį, jog sulaukusi šešiolikos būtinai išsilaikys motociklininko teises, tam namuose jau ir motociklas nupirktas.
Kas džiugina ir liūdina
Sportininkės karjerą pradėjusi Paula praėjusiais metais važiavo su 85 cc motociklu, šiais metais jį iškeitė į galingesnį ir didesnį – 125 cc. „Pardavėme mažesnį motociklą ir nusipirkome didesnį. O kiek buvo ašarų, buvo sunku atsisveikinti. Tiek buvo prilipęs, tiek laimėjimų su juo pasiekta. Čia kaip atsisveikinimas su naminiu gyvūnu, gal net baisiau“, – atviravo mergina.
Reikia pasakyti, jog motokroso liga užsikrėtusi ne tik Paula, bet ir jos tėtis bei brolis. Tėtis Aidas praėjusiais metais tapo Lietuvos taurės vicečempionu. Brolis taip pat savo klasėje buvo stiprus sportininkas, tačiau trauma (ne dėl motokroso – aut. past.) privertė šio sporto atsisakyti.
Prakalbus apie traumas, mačius, kaip per varžybas motociklai trasoje tiesiogine žodžio prasme skraido, natūraliai kyla klausimas, o kaip ji? Ar išvengia traumų? Anot Paulos, trasoje esantys tramplinai ir jai patinka. Tiesa, kol kas mergina bando nesudėtingus, kaip pati sakė, stengiasi šuolius padaryti be klaidų, kurios galėtų jai atnešti daug poilsio dienų. Žinoma, ir be traumų neapsieita. „Esu turėjusi vieną rimtą traumą, bet po jos, atrodo, dar geriau sekasi varžybose“, – šypsojosi motociklininkė.
Nors motociklų sportu plungiškė užsiima tik ketvirtus metus, jos pergalių ir apdovanojimų sąrašas ilgas. Tiesa, pati ji labiausiai džiaugiasi jau minėta Latvijoje išplėšta pergale: „Rimtas apdovanojimas. Varžybose tarp ženkliai vyresnių sportininkių buvau lyderė. Antrąją vietą užėmusi estė – 25 metų, o trečiojoje vietoje likusiai latvei Sarai Vinters, kurios tėtis 2016 m. laimėjo Dakaro ralio devintą etapą, – 23 metai.“
Na, o kokios varžybos pareikalavo daugiausiai jėgų? Kaip pasakojo plungiškė, tai buvo praėjusių metų Lietuvos čempionato paskutinis etapas Pakruojyje. „Buvome trys, kurios pretendavome į trečiąją vietą, bet vienai sugedo motociklas ir likome dviese. Pirmą važiavimą aš pralaimėjau. Antras buvo lemiamas. Taškai ėjo vienas prie kito, ir ta, kuri išloš važiavimą, ir bus Lietuvos čempionato bronzos laimėtoja. Visą laiką aš buvau prie varžovės labai arti. Vienu metu buvau atsilikusi apie 70 ar 100 metrų. S. Vinters į varžybas atvažiavo su nauju motociklu, 250 cc, o aš važiavau su 85 cc. Tie motociklų dydžio, galingumo ir amžiaus skirtumai… Buvo priešpaskutinis ratas, kai pagalvojau: „Darysiu bet ką, kad ją aplenkčiau.“ Paskutiniame rate pasirinkau kitą trajektoriją ir… aplenkiau“, – nuoširdžiai džiaugėsi Paula.
Kas suteikia džiaugsmo, sužinojome, bet juk varžybose ne visada pavyksta pasiekti norimo rezultato, tad kas Paulai būna apmaudžiausia? „Jei lieki ketvirtas, atrodo, turėtų būti apmaudu, bet jei tavo varžovas buvo žymiai stipresnis, to kartėlio nejaučiu. Pats apmaudžiausias dalykas – kai dėl žioplos klaidos praleidi varžovą, kai dėl motociklo gedimo nebegali važiuoti, kai tave aplenkia paskutiniame rate, kai podiumą kitam tenka užleisti dėl vieno taško skirtumo“, – mintimis dalijosi jaunoji sportininkė.
Smalsavome, kas lengviau – startas ar finišas. Paulos žodžiais tariant, nieko nėra lengvo, viskas savotiškai sunku. „Lengviausia yra tada, kai iki finišo lieka kokie 50 metrų, kai esi užtikrintas. Bet kai kas nors važiuoja visai šalia, tada jokio atsipalaidavimo iki paskutinės akimirkos“, – dėstė plungiškė. Pasak jos, atsistojus prie starto linijos jaudulys būna milžiniškas, bet, kai iki starto lieka penkios sekundės, pradeda ūžti motociklų varikliai, galvoje lieka tik viena mintis – padaryti viską, ką gali, geriausiai.
Svajonės ir tikslai
Kaip ir minėta, jaunoji sportininkė ant motociklo sėdo ir „skraidyti“ motokroso trasose pradėjo prieš ketverius metus. Buvo įdomu sužinoti, ar yra žmogus, į kurį ji lygiuojasi. Paulai pavyzdys – olandė motokrosininkė Lotė van Drunen. „Ji už mane metais vyresnė, bet jau dabar pasaulyje visoms vyresnėms merginoms ir moterims šluosto nosis. Norėčiau pasiekti jos lygį“, – atviravo sportininkė.
Kad jau prakalbome apie tikslus, teiravomės, kokį tikslą ji norėtų pasiekti. „Gali norėti visko. Pradžiai realistiškesnis – dalyvauti Europos čempionate ir ten bent jau į dešimtuką patekti. Ne šiais, gal ir ne kitais metais, bet po kelerių metų norėtųsi save išbandyti pasaulio čempionate. Tačiau dar anksti apie tai kalbėti, juk nežinau, kur gyvenimas gali mane nuvesti“, – svarstė P. Bertašiutė.
Paklausta, apie kokią profesiją svajoja, mergina neslėpė dar neapsisprendusi, nes daugiausiai laiko skiria treniruotėms ir pasiruošimui varžyboms. O varžybų sportininkės planuose nemažai: visi Lietuvos taurės etapai, Lietuvos čempionatas, Latvijos čempionatas ir jau minėto Europos čempionato vienas etapas, kuris vyks šio mėnesio pabaigoje Aleksandrijoje, Šiaulių rajone. Palinkėkime jai gero starto ir dar geresnio finišo.
