Nuo šių metų pradžios Plungės rajono bendruomenių sąrašą papildė „Dvarkiemis“ – Glaudžius ir aplinkines artimiausias gyvenvietes vienijanti bendruomenė. Babrungo seniūnijoje, kaip žinome, jau veikia „Tėviškė“, tad naujoji bendruomenė – antroji šioje seniūnijoje. „Juokaudami sakome, kad mes esame dukterinė bendruomenė“, – šypsojosi „Dvarkiemio“ vadovė Irma Kvizikevičienė. Iš tiesų, nors gyvuoja dar tikrai neilgai – vos pusę metų, tačiau noro būti aktyviems, įvairių iniciatyvų „Dvarkiemio“ žmonėms galima tik pavydėti.
Skaitytojų dėmesiui – pokalbis su šios bendruomenės pirmininke I. Kvizikevičiene.
– Šiemet ne viena Plungės rajono kaimo bendruomenė mini savo veiklos 20-metį. Kodėl prireikė tiek laiko, kad ir Glaudžiuose atsirastų tokia žmones vienijanti organizacija? Kas buvo tas paskutinis „spyris“, kai nuspręsta, kad ir Glaudžiai yra nė kiek ne prastesni už kitus kaimus ir miestelius ir yra verti turėti savą bendruomenę? Iš kur ši iniciatyva?
– Geras klausimas, trumpai sunku atsakyti. Paskutinis „spyris“ turbūt buvo praėjusių metų gruodį iš dangaus nukritusi snaigė… Po karantino buvo nutrūkusi visa veikla ir visi pavargę nuo vienatvės, atskirties, pradėję susvetimėti,
tai ta nukritusi snaigė lyg Dievo ženklas pasirodė – laikas atgaivinti šurmulį mūsų kaime.
Kaip žinome, Glaudžiai yra Babrungo seniūnijoje, o čia jau ilgai veikia bene pirmoji rajone susikūrusi šeimų bendruomenė „Tėviškė“, kuriai ir mes priklausome pagal gyvenamąją teritoriją. Juokaudami sakome, jog esame dukterinė bendruomenė. Suvokiame, kad Babrungo seniūnija plotu oi kokia didelė ir „Tėviškei“ bei jos pirmininkei Airidai Montvydienei visuose kaimuose „pamyluot“, „pačiūčiuot“ narius fiziškai suspėti neįmanoma. Be to, rašant projektus veiklai vykdyti ir priemonėms įsigyti tenka laukti kiekvienam kaimukui savo eilės, reikia laviruoti nė vieno nenuskriaudžiant (nors veikloje gali dalyvauti visi kaimai bendrai pagal norus pačių dalyvių). Tad būdami nekantrūs, mąstydami į priekį įžvelgėme galimybę tapti mažesni ir savarankiškesni, kad turėtume ir mes galimybę taip pat pagerinti savo seniūnaitijos veiklą ir aplinką, nuveikti darbų seniūnijos gyventojų labui.
Mes ir toliau bendradarbiaujame ir draugaujame su „motinine“ bendruomene, vieni kitus palaikydami, pasitardami. Jokių saitų nenutraukėme. Kuo mūsų daugiau, tuo smagiau. Ypač kai galimybės yra puikios – Glaudžiuose yra bendruomenės namai, įsikūrę dviejų aukštų buvusios mokyklos pastate. Pirmas aukštas panaudos sutartimi priklauso „Tėviškei“. Šiuo metu čia esančiomis patalpomis ši bendruomenė geranoriškai dalijasi su mumis, o mes įsiregistravome antrame aukšte, kur reikalingas remontas ir šioks toks inventorius. Mūsų siekis yra įveiklinti patalpas, kad laikui bėgant netaptų „vaiduokliu“. Bet, žinoma, ne pastatas sukuria bendruomenę, o bendruomenė gali įpūsti gyvybę pastatui.
– „Dvarkiemis“. Kokia pavadinimo kilmė? Kas yra bendruomenės branduolys, kiek jūsų organizacija vienija žmonių?
– Pavadinimas atėjo iš pačių kaimo gyventojų – darėme apklausą, balsavome. O idėja turbūt iš to, kad Glaudžiuose yra buvęs dvaras, o ir centrinė kaimo gatvė pavadinta tokiu pavadinimu (ir bendruomenės adresas yra Dvaro g. 2). Pridėjome ir norą visiems gyventi kaip viename kieme – tai ir išėjo „Dvarkiemis“.
Mūsų branduolys – aktyvūs iniciatoriai, kurie į pirmas gretas visada stoja tiek prie darbo, tiek prie šventės ar pagalbos. Organizacija pagal nuostatus vienija visą Glaudžių seniūnaitiją, kaimus, kurie ribojasi teritorija (apima kelis kaimus – Glaudžius, Jėrubaičius, Užlieknį, Kaspariškes ir Jovaišiškę), bet ar visi jau pajuto norą jungtis ir veikti su bendruomene? Pamatysime vėliau, kaip liaudis sako, viščiukus skaičiuosime rudeniop.
– Kokių lūkesčių bendruomenės atžvilgiu turi glaudiškiai ir kiti „Dvarkiemio“ nariai?
– Tikiuosi, tik gerų. Norisi tikėti, jog ir visi glaudiškiai, ir kitų kaimų gyventojai mato viziją, kad susikursime oazę, kurioje nebus gėda ar baisu kaimynui pasakyti „labas“, kad ateis ta diena, kai nesutikęs kaimyno iš gretimos gatvės pajusi, kad šiandien kažko trūksta. Juolab kad šioje teritorijoje vis daugėja gyventojų, ypač jaunų naujakurių.
– Gyvuojate neilgai – keletą mėnesių, tačiau labai aktyviai reiškiatės, visur dalyvaujate ir pan. Jūsų negalima nepastebėti, tad puiki pradžia išties daug žadanti. Kas palaiko entuziazmą?
– Pradžia visada būna entuziastinga, bet tikrai viliuosi, kad tai neišblės, kad mūsų bendruomenė vis pasipildys naujais iniciatyviais žmonėmis. Mes vis dar laukiame tikrų žemaičių, kurie kantrūs ir neskuba. O kūrėmės tam, kad veiktume, todėl ir veikiame. Juk kai nieko nedarai, tai niekas ir nesikeičia. O kas, jei ne mes, o kada, jei ne dabar?
– Pasidalykite, kuo „Dvarkiemis“ gyvena, kokie galbūt jau svarbesni darbai atlikti.
– Mūsų veiklos startas buvo praėjusių metų gruodį – Kalėdų eglutės įžiebimas. Tačiau mintys kurti bendruomenę brendo jau seniau, o ir dokumentų rengimas dėl steigimo užtruko. Kai ta eglutė sužibo, tai ir mūsų širdys stipriau suspurdėjo, užplūdo geru jausmu, kad drauge galime nuveikti daug.
Manau, kad visi nuveikti darbai mums yra svarbūs. Pavyzdžiui, organizavome Cepelinų dienos akciją-siurprizą – Glaudžių gyvenvietės senjorai buvo pavaišinti pietums cepelinais. Tos nuostabos ir dėkingumo pilnos žmonių akys – tai kažkokie kerai, kuras, kuris „veža“ toliau generuoti idėjas.
Taip pat Užgavėnių šurmulys nuvilnijo per visą kaimą, turbūt ir už jo ribų girdėjosi, nes tikrai visos seniūnaitijos gyventojus paraginome prisijungti, ir būrys buvo gausus. Ne tik šėliojome, bet ir dalyvavome Platelių kultūros centro organizuotame konkurse, kur „Dvarkiemio“ Morė pelnė trečiąją vietą. Taip pat dalyvavome Kovo 11-osios minėjime, smagiai pasivaržėme viktorinoje, o svarbiausia, kad laimėjo draugystė ir prizus „sunaudojome“ visi kartu.
Skatiname ir jaunus žmones, ir mažamečius „Dvarkiemio“ veikloje būti aktyvius, palaikyti ryšį su vyresniais, pasisemti iš jų patirties.
Organizavome Velykų kiaušinio kūrimą Velykų alėjai prie Plungės kultūros centro. Parsivežėme padėkos raštą.
Patys rinkomės į savo suorganizuotą edukaciją – Velykų dekoracija namams ir natūralaus vaško žvakių liejimas, atsimenant senolių išmintį. Emocijų buvo daug ir smagių, šiltas ir jaukus pasibuvimas, atsiliepimai buvo teigiami. O po Velykų surengėme Atvelykio šventę – vaikų Velykėles: ridenome margučius ir paminėjome žemės, miško ir paukščiukų dienas, kėlėme inkiliukus miške. Su gerų žmonių pagalba turėjome šaunią šventę.
Organizavome ir talką „Darom“, nes juk apsikuopti visada naudinga.
Mūsų bendruomenės aktyve nėra nei mokytojų, nei apmokytų specialistų veiklai organizuoti. Viską darome kaip mokame, iš širdies, iš pajautimo, iš noro dalytis ir gyventi bendrystėje. Bet visada laukiame ir savo srities žinovų prisijungiant prie bendruomenės, kad dar stipriau galėtume veikti.
– O kokie darbai dar laukia?
– Pats naujausias mūsų pradėtas darbas – tai gegužinių giesmių giedojimas, siekis, kad kartos bendrautų ir sakralioje vietoje, kad senjorai perduotų savo tradicijas ir išmintį jaunimui.
O dar toliau žiūrint į priekį, šiais metais yra jau keletas suplanuotų veiklų. Kol dar esame maži patys, tai ir veikla nėra labai plati, bet visi mūsų darbai yra skatinantys stiebtis. Planuose – Europos kaimynų dienos minėjimas, sportinis dviračių žygis ir edukacinė kelionė. Minčių yra daug, tik valandų paroje kartais pritrūksta. Bet žinau, kad dar ne vieną veiklą sugalvosime. Ir, žinoma, didžiausias siekis ir darbas, laukiantis „Dvarkiemio“, – bendruomenės namų įveiklinimas. Bandysime kurti juose tokią erdvę, kad būtų gera ateiti, kad visi jaustųsi laukiami, išgirsti ir suprasti.
– Ar jaučiate „vyresnių“ rajono bendruomenių globą? Netenka jaustis jaunesnės sesers vaidmenyje? Galbūt į kažką lygiuojatės kaip bendruomenė?
– Kaip jaunėliai stengiamės vyresnėliams patampyti už rankos ar „sijono“ klausdami, kas čia, kodėl taip ir pan. Džiaugiuosi geranorišku bendravimu. Mus kaip mažylius savo globon priėmė asociacija „Plungės kraštas“. Ryšius palaikome su kaimyninių bendruomenių pirmininkais (Kantaučių, Žlibinų) ir kitais, su kuriais jau spėjome susipažinti ir net gimtadieniuose dalyvauti (Kuliuose, Žemaičių Kalvarijoje). Lygiuotis turbūt galime į daugelį ir iš daugelio patirties pasimokyti. O tas jaunesnės sesers statusas, manau, ne kliūtis, o kartais ir privalumas.
– Jūsų manymu, ko reikia, kad bendruomenė sėkmingai gyvuotų ilgus metus?
– Turbūt energijos, noro ir širdies, nesavanaudiškumo bei, žinoma, vienas kito palaikymo, sutelktumo. Vienas lauke – ne karys. Kur daug stoja, tai daug ir padaro.
– Ačiū už pokalbį. To „Dvarkiemiui“ ir linkime.
