Birželio 3 d. Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje vyko Sutvirtinimo sakramento apeigos. Ši šventė buvo ypatinga ne tik jaunuoliams, įžengiantiems į krikščioniškos brandos kelią, jos metu įžadus atnaujino parapijos klebonas Antanas Gutkauskas, švenčiantis kunigystės 25-metį. Šv. Mišias ta proga aukojo Jo ekscelencija Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius ir būrys kunigų iš kitų vyskupijos bažnyčių.
Jubiliejiniai sveikinimai
Po šv. Mišių pasveikinti klebono A. Gutkausko su sidabriniu kunigystės jubiliejumi susirinko didelis būrys parapijiečių, draugų, pažįstamų, kolegų. Pirmasis sveikinimo žodį tarė Genealogijos, heraldikos ir veksilologijos instituto valdybos pirmininkas Paulius Vaniuchinas. Svečias jubiliatui įteikė kilmės liudijimą ir bajorų giminės herbą, atskleisdamas visiems, kad klebonas yra kilęs iš kilmingos bajorų Gutkauskų giminės.
Dievo palaimos einant pasirinktu tarnystės keliu, sveikatos, ilgų gyvenimo metų kunigui linkėjo LR Seimo narys Jonas Varkalys, Rietavo savivaldybės meras Antanas Černeckis, Rietavo parapijos senelių globos namų kolektyvas, bažnyčios pastoracinės valdybos nariai, choro „AD LUCEM“ nariai, savivaldybės įstaigų vadovai, buvę klebono mokytojai, vaikystės draugai, gyvenimo kelionėje surasti bičiuliai.
Kaip jau minėjome, šventėje dalyvavo gausus būrys dvasininkų – sukaktuvininko bendramoksliai seminarijoje, tarnystės kelyje sutikti kunigai. Šventę pagerbė ir palaimino Telšių vyskupas A. Jurevičius.
Priėmęs glėbius gėlių, išklausęs jam skirtus sveikinimus ir linkėjimus, klebonas A.Gutkauskas ir pats tarė žodį. Dėkojo kolegoms kunigams – kiekvieną paminėdamas asmeniškai, prisimindamas kada ir kur jiems teko susitikti, pažinti vieni kitus. Nuoširdų ačiū tarė Rietavo parapijos senelių globos namų kolektyvui, už palaikymą dėkojo Savivaldybės merui A. Černeckiui ir administracijai, J. Varkaliui. Sukaktuvininkas ilgoje padėkos kalboje paminėjo visus, kuriems jaučiasi dėkingas už pagalbą, palaikymą ir draugystę.
Rietave – jau 14 metų
Telšių kunigų seminariją A.Gutkauskas baigė 1998 metais. Kunigystės šventimus jaunam dvasininkui suteikė Telšių vyskupas Antanas Vaičius.
Pirmoji bažnyčia, į kurią buvo paskirtas diakonu, – Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Vėliau vikaru dirbta Šilalėje ir Skuode. Tarnystės kelias trumpam buvo sugrąžinęs į Telšių Šv. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčią, tą pačią, į kurią ateidavo kartu su tėvais dar būdamas vaikas, o paauglystėje patarnavo mišioms.
Į Upynos (Šilalės r.) parapiją buvo paskirtas jau nebe vikaru, o klebonu. Iš ten 2009 m. – į Rietavo parapiją. Parapija didelė – Medingėnų ir Spraudės bažnyčias anuomet aptarnavo kunigas Gediminas Jazbutis, Senelių globos namų gyventojų sielovada rūpinosi kunigas Klemensas Puidokas. Iš Upynos kartu į Rietavą atkeliamas ir kunigas Arvydas Mačiulis. Naujoje parapijoje klebono laukė nemaži iššūkiai – vadovavimas senelių globos namams, Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios remontas, klebonijos patalpų atnaujinimas. Matyt neabejodamas jauno žmogaus energija ir administraciniais gabumais, Telšių vyskupas tais pačiais metais A. Gutkauskui pavedė Telšių vyskupijos „Carito“ direktoriaus pareigas.
Prisimindamas pirmuosius žingsnius Rietave, kun. A.Gutkauskas atvirauja: „Nors pats esu telšiškis ir jau buvau dirbęs įvairiose Žemaitijos parapijose, atvykęs į Rietavą pajutau, kad čia gyvenantys žmonės – kitokie. Prireikė trijų metų, kol mane prisileido, kol pradėjau jaustis bendruomenės dalimi“.
Paklaustas, ar per 14 tarnystės mūsų parapijoje metų pakeitė savo nuomonę apie vietinius gyventojus, dvasininkas sakė, sutikęs čia daug puikių, gerų žmonių. Ypač džiaugėsi pažintimi su istorijos eruditu Vytu Rutkausku, žavėjosi jo inteligencija, išprusimu, gebėjimu bendrauti. Tačiau neslėpė ir kitos patirties pusės: „Ir dabar galiu pasakyti, kad Rietavas – „kieta“ parapija. Kraštas, kuriame jaučiasi Oginskių dvasia, ir iki šiol gyvena ne vienas „kunigaikštis“.
Vyskupo sprendimu kunigai kaskart yra perkeliami į kitas parapijas. Kai kurie dvasininkai vienoje vietoje išbūna trumpiau, kiti – ilgiau. Kunigo A.Gutkausko kunigystės distancija, nueita Rietavo parapijoje, gana ilga. Gali būti, kad išsilaikyti vienoje vietoje padėjo nuolatinis noras tobulėti. Klaipėdos universitete kun. A.Gutkauskas baigė andragogikos studijų bakalaurą, vėliau – magistrą. Įgytas žinias pritaiko savo vadovaujamuose senelių globos namuose. Dar vienas – teologijos magistro – laipsnis įgytas Telšių seminarijoje.
Dabar jau galime pridurti, kad būtent Rietave klebonas tapo ir bajoru. Kaip sakė pats kun. A.Gutkauskas, pirmasis giminės šaknimis pradėjo domėtis jo bendravardis pusbrolis A. Gutkauskas. „Po ilgų paieškų, jo rankose atsirado giminės herbas. Sudėlioti taškus ant visų spėlionių padėjo profesionalai. Prieš du metus Rietave vyko konferencija, kurioje dalyvavo genealogijos, heraldikos ir veksilologijos žinovai. Užsukę į kleboniją pasivaišinti arbata ir pas mane ant sienos pamatę herbą, specialistai juo susidomėjo. Ir štai, po dviejų metų paieškų, mano rankose dokumentas, liudijantis, kad 1813 m. giminės protėviai buvo tituluoti bajorai“, – pasidžiaugė dvasininkas.
„Pirmiausia esame žmonės, o tik paskui – kunigai“
Pašaukimas. Neturėdamas pašaukimo dailininkas nenutapys nuostabaus paveikslo, kompozitorius nesukurs sielą virpinančios melodijos, kunigas – neįkvėps tikėjimui.
Kunigystės įžadus atnaujinusio klebono pasiteiravome, kada jis pajutęs savo pašaukimą tapti dvasininku, ar kilo abejonių einant pasirinkimo keliu?
„Mano tėvai buvo tikintys, lankė bažnyčią, bet nebuvo ypatingai pamaldūs. Nustebo, kai pasakiau ketinąs stoti į kunigų seminariją, nes jaunystėje pagalvodavau apie policininko, anuomet milicininko, profesiją. Savo sprendimą tapti kunigu pranešiau ne visai tiesiogiai – paprašiau mamos, kad gautų man juodos medžiagos sutanai pasisiūti.
Apie pašaukimą. Prisimenu, kai su tėvais atėjęs į šv. Velykų mišias ir pamatęs jose patarnaujančius vaikus, pats užsinorėjau apsivilkti bažnytinę albą. Man buvo gal penkeri metai, o tokiam dideliam vyrui nebuvo tinkamo dydžio rūbo. Likau baisiai įsižeidęs…. Gal būtent tada manyje ir sudygo pašaukimo daigas.
Abejonės… Abejoti labai žmogiška. Pirmiausia esame žmonės, o tik paskui – kunigai. Būna, kad eidamas pasirinktu keliu pavargsti, ypatingai, kai viską darai vienas, kai pasikliauji tik savo jėgomis. Ir mano kelyje visko būta. Pasitaikė suklupti – kiekvienas turime savo silpnybių. Kad atsistotum, reikia Dievo ir žmonių pagalbos. Neišgyvenęs skausmo – nepatirsi džiaugsmo. Svarbiausia, kad šiandien galiu padėti tiems, kurie išgyvena savo suklupimus, yra įklimpę į priklausomybes“, – atvirai apie viską pasakojo kun. A. Gutkauskas.
