Prieš kurį laiką rašėme apie Plungės Lurdo koplyčią ir galimybes imtis šios objekto tvarkymo, o gal ir atstatymo darbų. Plungės rajono savivaldybės tarybos Švietimo, kultūros ir sporto komiteto posėdyje šią savaitę vyko diskusija būtent šia tema: politikai svarstė, kiek ši koplyčia yra mums reikšminga ir ar apskritai verta kalbėti apie jos atkūrimą. Ko gero, jaunesnės kartos atstovai net nenumano, kad koplyčia stovėjo visai netoli Plungės „Saulės“ gimnazijos.
Istorija
„Jei norime suprasti objektus ir jų reikšmę, turime žinoti ir jų istoriją“, – sakė informaciją apie Lurdo koplyčią pateikęs Savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vyriausiasis specialistas (paveldosaugininkas) Gintaras Ramonas. Pasak jo, 1909 m. darytoje Lurdo grotos nuotraukoje matyti, kad virš jos pradėta statyti koplyčia. Koplyčia pastatyta 1909-1910 metais, neogotikos stiliaus, bandant imituoti Prancūzijos Lurdo mieste buvusį kompleksą. Norint atkartoti Plungėje dalį Prancūzijos ir buvo pastatyta neogotikos stiliaus medinė koplyčia vėliau virtusi į nedidelę bažnyčią.
„Koplyčia buvo smulkių detalių ir labai išvaizdi. Plungės rajone tokių daugiau nebuvo“, – pasakojo paveldosaugininkas.
Atsikrausčius į Plungę kapucinų vienuoliams, Lurdo grota ir koplyčia buvo perduota jų žinion. Jie koplyčią padidino ir pavertė į mažą bažnyčią. Pagrindinė koplyčios dalis buvo supaprastinta ir pakeista. Beje, Tėvas Stanislovas taip pat buvo kapucinų vienuolis ir yra mokęsis Plungėje. Sovietmečiu koplyčia buvo atimta iš kapucinų ir nacionalizuota. Pradžioje ten buvo sporto salė, paskui sandėlys. Devintame dešimtmetyje koplyčia sudegė.
„Esama situacija yra nekokia: laiptai pagriuvę, tad ten yra ganėtinai nesaugu. Iš viršaus matoma, kad gal prieš 20 metų buvusios koplyčios teritorija buvo aptverta, čia pastatytas kryžius. Kitokių ženklų praeinant nepamatysi ir nesužinosi, kas čia buvo“, – kalbėjo G. Ramonas. Kaip žinia, apatinė Lurdo dalis yra sutvarkyta įgyvendinant Plungės jūros pakrančių sutvarkymo projektą. Yra pastatytas stendas, į kurį žiūrint galima pamatyti buvusios koplyčios kontūrus.
Galimi variantai
Kalbant apie koplyčios atkūrimą, specialistas paminėjo kelis galimus variantus. Visų pirma jis siūlė pradėti nuo sklypo suformavimo buvusių koplyčios pamatų vietoje, kad tą teritoriją galėtų valdyti Savivaldybė. Šiuo metu ten didelis bendras laisvos valstybinės žemės plotas. Sklypas, kuriame pastatyta Lurdo grota, – suformuotas ir yra ne bažnyčios, kaip daugelis galėtų pagalvoti, o Savivaldybės žinioje. Pasak G. Ramono, taip pat reikėtų spręsti klausimą dėl medžių pašalinimo, nes jie auga prie pat buvusių pamatų. Lurdo koplyčios sklype vidurinė dalis galėtų būti išklota skalda, o aplinkui sutvarkyta graži veja, nes yra išlikusios buvusios atraminės kolonėlės ir senoji altoriaus vieta.
Kitas variantas – tūrinis atkūrimas. Kaip pavyzdį specialistas pateikė iš metalo konstrukcijų atkurtą Bendžamino Franklino namą Filadelfijoje. „Istorikai neturėjo jokios ikonografijos, tad pagal archeologinius tyrimus atkūrė namo pastato planą ir atkūrė tipinį to laikmečio pastatą“, – pasakojo specialistas. Specialistas abejojo ar 100 proc. medinės koplyčios atkūrimas būtų tikslingas. Viena iš priežasčių – dideli kaštai: sklypo formavimas, išsamesni archeologiniai tyrimai ir pan. Tiesa, kaip minėjo G. Ramonas, išlikę pamatai nėra saugomi kaip kultūros paveldo vertybė, saugomas tik plotas.
Nuomonės
Komiteto pirmininkas Audrius Misiūnas svarstė, jog pirmiausia reikėtų įvertinti šios koplyčios reikšmingumą šių dienų poreikiui ir tada spręsti tolimesnį likimą.
„Apie koplyčią būtų svarbu žinoti ir visuomenei, nes tada formuojasi tam tikras požiūris, atsiranda žmonių ir daugiau žinančių, ir teikiančių pasiūlymus. Nemanau, kad reikia atkurti koplyčią tokią, kokia ji buvo. Vizualizacijos įdomios, tad dėl tokio simbolio pastatymo sutikčiau“, – savo nuomonę išsakė Vida Bondauskienė.
Atsakydamas į komiteto pirmininko pastabą, G. Ramonas sakė, jog jei norima kažkokį objektą suaktualizuoti, istorikai pradeda kalbėti, parašo kokį straipsnį. „Aišku, reikėtų pajungti ir artimiausią organizaciją – mokyklą, kad istorijos mokytojai supažindintų, kad objektas būtų įtrauktas į turistinius maršrutus. Kad visuomenė pažintų ir žinotų, jog kažkas buvo, kad pradėtų vertinti. Nes dabar, jei niekas to nežino, kokia diskusijų prasmė ir ar išvis reikia tvarkyti? Gal su tuo pačiu Tėvu Stanislovu susieti ir bandyti prikabinti kažkokias organizacijas, kurios dirbo su juo?“, – kalbėjo paveldosaugininkas.
„Gal ir neblogai būtų turėti kažkokius prisiminimus, aš už tai, jog būtų išsaugota, o nesunaikinta“, – savo poziciją išsakė Alina Vičienė.
„Reikia siūlyti administracijai pradėti daryti žingsnius dėl sklypo formavimo, nes jį anksčiau ar vėliau, gražiau ar kukliau reiks prižiūrėti, kad netaptų apleista dykviete“, – reziumavo A. Misiūnas.
