Sekmadienį Urvikiuose nuskambėjo tradicinis folkloro festivalis „Nuo žolynų iki klojimo“. Viena iš šventės sudedamųjų dalių – šienapjūtės darbų varžytuvės. Jose dalyvavusios komandos iš Buknaičių, Urvikių, Leckavos, Laižuvos ir Auksūdžio išsiaiškino, kas geriausiai valdo dalgį, šakes ir sėkmingiausiai dorojasi su šienapjūtės darbais.
Bendras, talkos reikalaujantis darbas
Praėjusią savaitę – birželio 13 d. – buvo minimos Antaninės – diena, nuo kurios būdavo pradedamas didžiausias vasaros darbas – šienapjūtė.
„Retas darbas su tokia gera nuotaika, taip smagiai dirbamas. Kitados kaimai turėdavo bendras pievas. Tad ir šienapjūtė buvo bendras, talkos darbas. Išeidavo vyrai į lankas saulei tekant, kai kiekviename rasos lašelyje sutviska po mažytę vaivorykštę. Pats gamtos gražumas, pats gyvybinės energijos šėlsmas. Suskamba, sužvanga plakami dalgeliai. Išvarę pradalgę, kitą, vyrai sustoja galulauky, pasirėmę ant dalgių užtraukia dainą. Šienapjūtės dainos pagal dažnai jose skambantį priedainį „valio“ vadinamos valiavimais“, – senąsias šienapjūtės tradicijas primena etnologas Libertas Klimka.
Procesus greitina technika
Žolės pjovimas, džiovinimas, grėbimas, krovimas į žaginius ar kupetas, kad nesulytų, vežimas į daržinę – tai šienapjūtės darbai, kuriuos reikėjo atlikti tam, kad paskui rudenį, žiemą būtų kuo šerti gyvulius.
Tokios darbų sekos, o kartu ir šienapjūtės papročių buvo laikomasi iki XX amžiaus pabaigos. Paskui, išsivysčius žemės ūkio technikai, šienapjūtės darbai pagreitėjo. Žolę imta šienauti šienapjovėmis, o vietoj džiovinto šieno pradėtas gaminti silosas arba šienainis. Dabar jau mažai kur galima pamatyti į žaginius sukrautą šieną arba arkliuką, tempiantį šieno vežimą.
Ko gero, daugelį folkloro festivalio „Nuo žolynų iki klojimo“ dalyvių ir žiūrovų, kadaise ne vieną vasarą dalyvaudavusių šienapjūtėje, sekmadienį aplankė prisiminimai ir užplūdo nostalgija.
Paprasti, bet džiuginantys dalykai
Šventės dalyvius organizatoriai pasitiko vaišindami duona – svetingumo simboliu.
Skambant folkloro kolektyvo „Ašvija“ dainoms, festivalio dalyviai – penkių Mažeikių rajono kaimų komandos – draugiškai rungėsi dėl geriausio šieno pjovėjo, geriausios grėbėjos ir geriausios pradalgės daužytojos vardo.
Visi dalyviai apdovanoti medaliais, padėkos raštais bei Urvikių kultūros centre iškeptos, tautinio paveldo produkto sertifikatą turinčios ruginės duonos kepalėliais.
„Mūsų mylimuose Urvikiuose vykęs festivalis „Nuo žolynų iki klojimo“ suteikė džiugių akimirkų ir gerų emocijų ne vienam šventės dalyviui ir svečiui, priminė senuosius šienapjūtės papročius. Šienapjūtė – vienas iš seniausių ir svarbiausių žemės ūkio darbų kaimo žmonių gyvenime, leidžiančių suruošti gyvybiškai svarbius pašarus gyvuliams žiemos laikotarpiui.
Dėkojame už šienu kvepiančią vasaros šventę, už gerą nuotaiką, gardžias vaišes bei trankią gaspadorišką polką. Po tokių tradicinių švenčių puikiai pajauti, kaip maži ir paprasti dalykai vis dar stipriai džiugina žmonių širdis“, – įspūdžiais po renginio pasidalijo Giedrė Liaugaudė, viena iš šienapjūtės varžytuvių dalyvius vertinusios komisijos narių.
Kazio VOZGIRDO nuotr.
