Dvidešimt ketverių plungiškė Monika Gedgaudaitė jau nuo pat mažų dienų pajuto, kad šokis jai labai artimas. Nors juokaudama prisipažįsta vaikščioti pradėjusi palyginti vėlai, bet jau kai pradėjo… tai tarsi iškart šoko. Kaune, Lietuvos kūno kultūros akademijoje (LKKA), baigusi kūno kultūros ir šokio bakalauro studijas bei įgijusi sporto psichologijos magistro laipsnį, Monika net nesvarsčiusi grįžo į gimtąją Plungę. Prisikrovusi gerą bagažą žinių, šokio paslapčių čia moko vaikus ir jaunimą.
„Jau nuo pat darželio laikų šoku. Porą metų lankiau „Žirginėlius“. Dar buvau dramos, šachmatų, taikvando, buities kultūros būrelių narė, lankiau chorą, bet šokis visada buvo pirmajame plane“, – pasakoja Monika. Per vieną „Žirginėlių“ pasirodymą ji išvydo, kaip šokami sportiniai šokiai, ir iškart juos pamilo. Monika pradėjo lankyti sportinių šokių studiją „Žiroma“ ir nuo tada šokis jos gyvenime užėmė vis svarbesnę ir svarbesnę vietą.
Gal dėl to, baigusi Plungės „Saulės“ gimnaziją, Monika net nesvarstė, kur norėtų stoti – iškart pasirinko jau minėtas studijas LKKA. Nors ne vienas ją bandęs atbaidyti nuo neva neperspektyvios specialybės, mergina tik numojo ranka ir atkakliai siekė savo svajonės. „Esu ypač dėkinga savo tėvams, kad nespaudė, palaikė“, – sako ji.
Studijuodama Kaune, Monika kurį laiką savanoriavo Asmenybės ugdymo centre, kuriame mokė šokti vaikučius. Mergina sakosi labai mėgstanti bendrauti su žmonėmis, o ypač su vaikais, tad mokyti juos šokti – didžiausias malonumas.
Jau keletas mėnesių, kai po intensyvių studijų plungiškė pagaliau sugrįžo į gimtinę. Čia ji it žiurkėnas ratelyje sukasi darbuose: vadovauja Plungės kultūros centro šokių studijai „Visus ero“, dirba Plungės vyskupo Motiejaus Valančiaus pradinėje mokykloje, kurioje veda choreografijos pamokas ir turi šokių būrelį, Plungės technologijų ir verslo mokykloje moko šokti pramoginius šokius, o dar šeštadieniais Plungės kultūros centro vaikų ir jaunimo estradinio dainavimo studijos „Vieversys“ narius moko scenos judesio.
Be šių pareigų, Monika dar pati šoka kolektyve „Rueda“, randa laiko visai su šokiais nesusijusiam pomėgiui – rankdarbiams. Kruopšti ir kūrybinga mergina kuria papuošalus iš sutažo juostelių, veltos vilnos, kitokių medžiagų.
Nors veiklos, reikia pripažinti, turi nemažai, žemaitė šokėjėlė netveria džiaugsmu – jai pavyko išpildyti nuo vaikystės puoselėtą svajonę turėti darbą, susijusį su šokiais, o ypač – mokyti šokti mažuosius: „Jaučiuosi savo vėžėse“.
Kaip ir nuo mažens, šiandien Monika sakosi labiausiai dievinanti sportinius šokius. Šiuos šokius šokančių kolektyvų pasirodymus ji stebi internete, semiasi idėjų naujoms choreografinėms kompozicijoms. Taip pat mergina tobulinosi seminaruose Plungėje, Klaipėdoje.
Matyti, kad šiai plungiškei šokis visada bus „numeris vienas“, tad labai įdomu išgirsti tai, jog jos giminėje nėra nė vieno, bent kiek susijusio su choreografija. Monika pati šypsodamasi stebisi, kad šeimoje ir giminėje yra tokia vienintelė – gerąja prasme pamišusi dėl šokio.
Ar Monika žiūri tuos populiariuosius televizijų šokių projektus? Sako, kad dabar jau nebelabai, tačiau anksčiau net labai patikę.
Kai kalbėjomės, jaunoji choreografė sakė intensyviai besiruošianti savaitgalį vykusiam koncertui „Mes esam vienodi, mes norime būti kartu“, kur pasirodė viena iš „Visus ero“ grupių. Tai pirmasis merginos choreografinis „blynas“, tad kiek jaudinosi.
Tačiau apskritai darbas Plungės kultūros centre Moniką labai džiugina: pasakojo susipažinusi su daug naujų ir įdomių žmonių iš meno pasaulio, o ir darbo kolektyve jaučiasi tarsi sava. „Visus ero“ ji mokina šokti net 60 vaikų nuo šešerių iki aštuoniolikos metų amžiaus, tačiau ties tuo neapsistoja – puoselėja planus šokio paslapčių mokyti ir jaunas moteris.
