Lapkričio 20-ąją Plungės medžiotojų ir žvejų draugijos „Kontaučių“ klubas surengė išskirtinę medžioklę – į ją pakviesti medžioklės plotuose esančių didesnių miškų bei žemių savininkai. Žinoma, tie, kurie yra medžiotojai. Kantautiškiai tokias medžiokles rengia, norėdami kuo artimiau pabendrauti su valdų savininkais. Juk ne kasdien pavaikštai po savo mišką, o čia – medžioklė. Ir dar ne bet kokia!
Svečiams parodoma didžiausia pagarba, padėkojama už tai, kad leidžia jų miškuose medžioti. Tai ne tik miškų, žemių savininkai, bet tiesiog ir klubo medžiotojų draugai.
Profesionalo pučiamas medžioklės ragas aidėjo ir susirinkusiųjų garbei, ir prie klubo vėliavos, ir pagerbiant iš gyvenimo išėjusius šio klubo medžiotojus.
Oras, kaip sako medžiotojai, būna tik geras ir labai geras. Medžioklės dieną nelijo – tad oras buvo labai geras. Žvėrių medžioklės metu matyta daug (bent jau varovai taip sakė). Tik miško gyventojai nenorėjo iš tankmės išlįsti ir sulaukti medžiotojo šūvio…
Galiu patikinti, jog „Kontaučių“ klubo medžioklėse ir nesistengiama priguldyti krūvos žvėrių. Pabuvai gamtoje, pabėgai nuo kasdieninių rūpesčių, pamatei degantį medžiotojų laužą, pats ar medžioklės kolega paleido šūvį – ir gana. O jei dar kas papasakoja anekdotą ar buvusių medžioklių nuotykį, tai ko ir bereikia.
Tikrų pietų (dėl trumpos lapkričio dienos) šeimininkai neruošė. Trumpa kavos pertraukėlė, suvalgant sumuštinį, – ir vėl patraukta žvėrių takais.
Medžioklėje pasižymėjo privačių miškų savininkas Robertas Rekašius – paguldė šerną. Medžioklės vadovo įteikta eglės šakelė kiekvienam būna didžiausia dovana.
Šakele pasidabino lapę paguldęs svečias Antanas Mazrimas.
Stirną sumedžiojo „Kontaučių“ klubo narys Ričardas Zaleckas.
Dar vieną stirną paguldė praėjusiais metais klube vykusių medžioklių karalius Antanas Gricius.
Eglės šakele galėjo pasipuošti dar keli medžiotojai, bet jų šūviai buvo netaiklūs. Šį kartą daugiausiai pro šalį šaudžiusiajam įteiktas „mazilos“ prizas.
O karaliumi pripažintas šerną paguldęs R. Rekašius. Jam užkabintas karaliui skirtas medalis.
Prizų užteko ir kitiems medžiotojams. Visi pagerbti, aidint medžioklės ragui.
Ir štai rago skelbiama medžioklės pabaiga. Iš sumedžiotų žvėrių pagerbimo vietos visi patraukė į medžioklės namelį pasivaišinti žvėrienos patiekalais. O kas galėjo, leido sau išlenkti ir taurelę. Juk kokia medžioklė, jei negali stalo draugui papasakoti, kaip taikeisi į žvėrį. Jei nepataikei, būtina išpasakoti, kas sutrukdė. Dauguma sako, kad sutrukdė šakelės, todėl šūvis buvęs netaiklus.
Bet, patikėkite, sutrukdo ne šakelės, už kurių bėgo žvėris, bet medžiotojo akis. O kuris buvo taiklus, jau tikrai turės ką prisiminti apie tą medžioklę.
