Tiek mielu veiduku išvydome stalgiškiu Gitanos ir Kestucio Baužu namu languose, ivažiave i ju kiema Kuciu ryta, nes veliau šeima žadejo išvažiuoti pas Gitanos tevus.
Geltonplaukes mergytes mojavo rankutemis. Sveikinomes lyg vieni kitu pasiilge pažistami – tokia šiluma sklido iš mamos, ant ranku laikancios mažiausiaja atžalele Auguste, nuo pulkelio vyresneliu: dvylikamecio Martyno, šešeriu metu trejetuko – Kornelijos, Justino, Beatrices, dvynukiu Karolinos ir Evelinos, rodanciu keturis pirštukus – jau po tiek joms metu. Ir keliu menesiu boksere Puma metesi meilintis… Tad tikrai draugiškai buvome visu sutikti.
– Auginame taikia šeimos drauge. Šuns elgsena priklauso nuo to, ko mokomas, kaip su juo elgiamasi. Puma – Martyno aukletine: jei su juo ir labiau pašelioja, tai su mažesniaisiais elgiasi labai atsargiai, – Gitana supažindino su keturkoje šeimos nare.
Šventiškai išpuoštuose namuose nebuvo tevo ir vyriausiojo penkiolikmecio sunaus – anot Gitanos, abieju jos Kestuciu. Vyrai turejo neatideliotinu darbu Plungeje. Iš tikruju suvirintojo profesija turinciam gausios šeimos tevui tenka daug darbuotis. Vyriausiasis sunus, iki šiol padejes mamai rupintis jaunesniaisiais broliais ir seserimis, dabar padeda ir tevui.
Ne pirma karta lankemes pas tikroje mišku karalijoje gyvenancia jauna šeima. Rašeme apie gimusius trynukus, po ju – apie dvynukes, kai prieš didžiasias metu šventes su dovanomis aplankydavo geradariai. Ši karta rupejo paklausti, kaip sekasi dabar?
– Gyvename cia ir dabar, nes ir per diena dažniausiai tai, kas ryta numatyta, iki vakaro pasikeicia: tai kuris nors iš vaiku suserga, tai automobilis sugenda… O mums svarbu, kad galetume važiuoti ir duobetu miško keliu išvažiuoti i pagrindini kelia. Ryta skirstomes i darbus: vaikinai – i Stalgenu pagrindine mokykla, aš su trejetuku ir dvynukemis išskubame i Plunge, i „Saulutes“ vaiku lopšeli-darželi. Paskui su Auguste sukames namuose. Ir vel keliaujame i Plunge parsivežti brolio ir sesiu. Tad Kaledu senelio prašeme, kad sutvarkytu kelia. Gal, bijodami užklimpti, ir geradariai pas mus nebeužsuka. Tad laukiame Kaledu senelio, kiekvienam dovanojancio svajone, – pasakojo Gitana, vis lupomis paliesdama ant ranku laikomos Augustes kakta. Mat dygsta kruminiai dantukai, praejusia nakti mažai teko miegoti.
O kiek tokiu bemiegiu naktu, vaikus užpuolus vejaraupiams, tymams ar katarams, trumpinta lopšinemis.
– Ir dainuoju, ir supuoju, – visaip tenka maldyti vaikiška skausma. Auguste ši karta norejo tylos, – dalinosi rupesciais Gitana.
O tyla šiuos namus apgaubia tik sveikuju pulkeliui sumigus. Juk vien nuo daugybes klausimu, pasakojamu ispudžiu, grižus iš mokyklos ar darželio, namai tampa panašus i paukšciu inkila. Žvelgiant i jauna, liekna ir žvalia moteri, apsupta vis apie ka nors kalbanciu vaiku, nejucia išsprusta klausimas: iš kur semiamasi tiek kantrybes? Gitana sako, jog linksmi vaikai – sveiki vaikai. Ir tai svarbiausia. Neslepia, jog abiem su vyru tenka skaiciuoti, taupiai išleisti kiekviena lita. Padeda tuometineje žemes ukio mokykloje igytos namu ukio meistres žinios. Moka vaikams gražiu drabuželiu pasiuti, malonu šeima sveikai maitinti, per vaiku gimtadienius surengti švente. Pagal šias datas prisimenama kiti judvieju su Kestuciu gyvenimo ivykiai. Gitana pasidžiaugia – nesunku ir del to, kad netoli – vyro tevai, brolis Arunas, seserys Birute ir Alma. Jei prireikia paramos, jie visada šalia. Martynas, pasikalbejes mobiliuoju telefonu, praneše, kad atvažiuoja boceliai – Gitanos tevai. Tad keiciasi dienos planas: Kucios bus ne pas senelius, o savo namuose su seneliais.
– Matot, sakiau, jog ryta sunku numatyti, koks bus vakaras, – juokesi Gitana, prisipažindama, jog pasiilgstanti savo tevu. Skubejome atsisveikinti, juk dar daug darbu lauke Gitanos. Palinkejome šiai šeimai Kaledu senelio, sutvarkysiancio kelia ir atnešiancio daug dovanu.
