Vienas medžiotojas nuolat pritrūkdavo šovinių. Atvykęs į medžioklę, vis prašydavo, kad kas nors jų duotų. Medžiotojams tai įkyrėjo – sumanė jį kaip reikiant pamokyti.
Iš anksto užtaisė netikrų šovinių – vietoje šratų pridėjo pipirų, įpylė jau seniai nebenaudojamo dūminio parako – kad po šūvio šaulys nieko nematytų. Tada kiškio kailiu apvyniojo katiną, įdavė varovams ir liepė, baigiantis varymui, jį paleisti. „Kiškis“ atrodė visai kaip tikras. Net ausis stačias jam padarė.
Prieš varymą tas medžiotojas kaip visada vėl prašė šovinių. Kolegos medžiotojai buvo dosnūs – davė „šovinių“. Varovai, kaip jiems ir buvo prisakyta, „kiškį“ paleido netoli šovinių prašinėtojo. Tas, pamatęs iš miško lekiantį „kiškį“, nieko neįtardamas šovė. Apsipylęs dūmais, nebematė, kur dingo ilgaausis. O šūvio išsigandęs katinas šoko į medį. Kol šaulys susigaudė, kad kiškiai medžiais nelaipioja, dar paleido kelis šūvius į tą medį.
Čia nuotykiui – dar ne pabaiga. Persigandęs katinas nurūko į sodybą. Trobos durys buvo praviros – strykt šeimininkei ant sterblės. Moteriškė nebuvo nei regėjusi, nei girdėjusi, kad kiškiai taip elgtųsi, ir… nualpusi – blinkt nuo kėdės.
Ir čia nuotykiui – dar ne pabaiga. Krisdama moteris susilaužė ranką. Bet apie tai medžiotojai sužinojo vėliau. O tądien leipo iš juoko ir kaip įmanydami šaipėsi iš savo kolegos. Daugiau šovinių jis nebeprašė…
