Šaltukas vis dar spaudžia, bet už lango – jau tikras pavasaris. Ir nesiliauju džiūgavusi, kai rytais, važiuojant į darbą, į akis plieskia saulė, kad dienos tokios pavasariškai gaivios ir vakarai jau porą valandų pratįsę. O kokie gražūs tie rausvi saulėlydžiai… Kai tik vakaras, taip akys ir krypsta ton pusėn, kur saulė leidžias. Rodos, galėtum spoksoti, spoksoti, bet tą nuostabų vaizdą gana greitai horizontas praryja.
Gražus išaušo ir vakarykštis, Kovo 8-osios, Tarptautinės moters dienos, rytas. Pastebėjau: daug moterų ir merginų tą rytą šypsojosi. Linksmesnės atrodė ir žengiančiosios šaligatviu, ir sėdinčiosios prie automobilių vairo. Gal veikė rytmečio saulė, o gal vyrų dėmesys ir jų dovanotos raudonos-geltonos-oranžinės tulpės taip smagiai nuteikė?..
Girdėjau, kad moterišku džiugesiu tryško ir Savivaldybės fojė. Mat čia visas darbuotojas ir ankstyvas lankytojas pasitiko pats meras ir kiti vadinamųjų baltųjų rūmų vyrai. Su gėlėmis, bučiniais ir nuoširdžiausiais sveikinimais. Ir kaip gi moterys nesišypsos! Beje, Savivaldybė tąryt nebuvo išskirtinė – smagi „tulpiška“ nuotaika tvyrojo bene visose įstaigose, įmonėse ir netgi… gatvėse. Juk netgi policijos pareigūnai tądien taisykles pažeidusių silpnosios lyties atstovių nebaudė.
Beje, kovotojai už vyrų ir moterų lygybę tą nebaudimą, ko gero, traktuotų kaip pražangą – na, kuo gi tos moteriškės geresnės, kad jų nebaustų? O juk toks kuriozas prieš Kovo 8-ąją buvo. Mat vienas sostinės kino teatras paskelbė, jog šventės proga moterims filmai – veltui. Kažkam iš vyrijos tokia nelygybė nepatiko… Skundas, jo nagrinėjimas, o rezultatas – jokio nemokamo filmo. Štai taip.
Užtat sekmadienį visus kvies nemokami Kovo 11-osios, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos, renginiai. O jų netrūks ir Plungėje – kultūros centre vyks tradicinė šventė „Kovo 11-osios vaikai“, ir šalies didmiesčiuose. Tiesa, renginių asortimentas – įvairiausias: nuo šventų mišių iki pramoginės muzikos koncertų. Taigi klausimas „kur nusitrenkti?“ nekils.
Kai giliau pamąstai, ši šventė kiekvienam iš mūsų turėtų būti itin šviesi, prasminga ir artima. Juk tądien visam pasauliui deklaravom – norim būti ir esam laisvi. Laisvi visi – ir valstybė, ir jos piliečiai. Tada, pusamžį išbuvus okupantų gniaužtuose, tai buvo taip svarbu, net iki ašarų brangu. O dabar? Ar žodžiai Lietuva, Laisvė, Nepriklausomybė mums taip pat giliai sminga į širdį, ar tapom jiems kurti, abejingi? Ar Kovo 11-oji mums – šventė, ar tik laisvadienis, pavyzdžiui, žvejybai ar langams nusivalyti? Turbūt kiekvienam skirtingai.
Prakalbus šia tema, ne vienas burnoja: ne tokios laisvės siekėm, ne tokios Lietuvos tikėjomės, valstybė mūsų nemyli, tai kodėl mes turėtume. Žinoma, tėvynė neatsiejama nuo joje priimamų politinių sprendimų, nuo čia sukurtos gerovės. Bet tėvynė yra tėvynė… Ir mylim ją už tai, kad čia gimėm.
