Muzikologės, solfedžio mokytojos, koncertų vedėjos, Tarptautinio Mažeikių vargonų muzikos festivalio meno vadovės Lukrecijos Stonkutės gyvenime muzika atsirado, kai jai buvo vos ketveri. Mažeikiškės užsispyrimo ir muzikai atsidavusių mokytojų, kurie skatino judėti pirmyn, dėka dabar jos kasdienybėje gausu įvairių muzikinių veiklų.
Pokalbis su Lukrecija, jau nemažai metų gyvenančia sostinėje, – apie tai, kokius išbandymus teko įveikti ir kas jai aktualiausia šiandien.
Iš Mažeikių – į Vilnių
Lukrecija pasakojo, kad būdama maža mergaitė pernelyg dažnai sirgdavo, todėl darželio beveik nelankė. Tėvai, ieškodami, kuo užimti dukrą, sugalvojo ją užrašyti į Muzikos mokyklą (dabar – Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokykla).
„Atsimenu, į Muzikos mokyklą mama mane nuvedė jau prasidėjus mokslo metams ir joks mokytojas nenorėjo manęs priimti, mat buvo paskirstyti krūviai. Bet tuometinio direktoriaus Ričardo Grušo geros širdies dėka buvau priimta mokytis jo dukros, pianistės Ingos Grušaitės fortepijono klasėje. Vėliau manęs ir kiti pradėjo labai norėti, nes gerai sekėsi“, – kikendama pasakojo Lukrecija, pridurdama, kad dažnai dalyvaudavo įvairiuose konkursuose, grodavo koncertuose.
Šeštoje muzikos ir bendrojo ugdymo mokyklų klasėje mergaitės fortepijono mokytoja išėjo motinystės atostogų, todėl ji pateko pas kitą pedagogę – Audronę Breitmozerienę.
„Ji buvo stipri pedagogė profesine ir charakterio prasme. Įtemptai repetuodavome iki vėlumos, dalyvavome konkursuose, surengėme mano pirmąjį rečitalį. Jos dėka išvykau mokytis į Vilnių – į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą“, – pasakojo Lukrecija.
Nors tėvai šiai idėjai nuo pat pradžių labai pritarė, Lukrecija tokiu noru visai netryško – bijojo likti be namų, draugų ir savo aplinkos. Galiausiai mergina buvo įkalbėta išvažiuoti – sėkmingai išlaikė stojamuosius egzaminus ir nuo septintos bendrojo ugdymo klasės pradėjo mokytis fortepijono specialybės sostinėje, žymiausioje šalies menų mokykloje.
Sostinėje – „ne rožėmis klota“
Vilniuje prasidėjo naujas Lukrecijos gyvenimo etapas: „Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla buvo ne tik profesinė ir bendrojo lavinimo, bet ir gyvenimo mokykla. Vien gyvenimas bendrabutyje mus beprotiškai užgrūdino.“
Mažeikiškė pasakojo: bendrabutyje galiojo tam tikros taisyklės, pavyzdžiui, norint eiti į dušą privalu buvo užsirašyti, o prausimuisi būdavo skirta tik 15 min. Paskutinis prausimasis buvo galimas 21 val. 45 min., tad jei studentai iki tol nespėdavo, likdavo nesiprausę.
Taip pat buvo būtina laikytis ir kitų reikalavimų – per mėnesį vieną kartą plauti visus koridorius, sutvarkyti valgyklą, keltis ir valgyti atitinkamu laiku.
„Gyvenome mažuose kambariuose, kuriuose būdavo labai šalta. Vienu metu žiemą temperatūra kambaryje siekė vos 13 laipsnių“, – prisiminė mergina.
Nors kasdienių išmėginimų netrūko, Lukrecija pabrėžė, kad visi Čiurlionio menų mokyklos mokytojai – nuostabūs, šviesūs ir visa širdimi muzikai atsidavę žmonės: „Kartais pagalvoju – jei nebūčiau jų sutikusi, tikriausiai nebūčiau tokia, kokia esu šiandien.“
Atrado meilę muzikologijai ir vargonams
Aštuntoje klasėje Lukrecija persitempė – mat mokytoja paskyrė jos fiziniams duomenims netinkamą kūrinį, todėl mergaitė dėl rankų ir nugaros skausmų kurį laiką negalėjo groti.
„Svarsčiau, ką gi daryti – išstoti iš mokyklos, grįžti į Mažeikius. Vis tik nepasidaviau. Norėdama likti muzikos pasaulyje perėjau į Muzikos teorijos ir istorijos skyrių, gilinau žinias naujoje srityje, – kalbėjo ji. – Po metų mano fizinė savijauta pagerėjo. Tuokart itin susidomėjau vargonais, todėl pradėjau lankyti vargonų fakultatyvą. Rengiau nemažai solinių koncertų Lietuvoje, laimėjau kelis konkursus, su garsiu šalies smuikininku Zbignevu Levickiu įgyvendinome bendrą projektą – grojome Vilniaus rotušėje. Jaučiau, kad vargonai – mano sielos instrumentas.“
Deja, bet po kelerių metų senos fizinės mažeikiškės bėdos vėl pasireiškė ir ji suprato, kad negali tęsti vargonavimo: „Tai buvo didžiulis asmeninis praradimas. Sunkus dvasinis išgyvenimas truko beveik metus. Tačiau vedina žemaitiško užsispyrimo pradėjau galvoti, kaip būti šalia vargonų jų neliečiant. Taip ir gimė idėja organizuoti Tarptautinį Mažeikių vargonų muzikos festivalį.“
Ruošiasi trečiajam festivaliui
Mažeikiškė teigė, kad pirmieji pasiruošimo festivaliui metai buvo sunkiausi – ji nežinojo, kaip tinkamai parašyti projektą, sudaryti festivalio programą, surasti atlikėjų. Didžiausias pagalbininkas šiais klausimais buvo ir vis dar yra R. Grušas.
„Nesitikėjome, kad į festivalio koncertus, edukacijas, konferenciją susirinks tiek daug žmonių, todėl net nekilo klausimų, ar organizuosime jį dar kartą“, – prisipažino festivalio meno vadovė. Pasak Lukrecijos, antraisiais metais organizacija buvo lengvesnė – mat daug dalykų jau buvo žinoma.
„Tikimės, kad Lietuvos kultūros taryba patvirtins naują mūsų projektą ir kitais metais suorganizuosime trečiąjį festivalį. Sakoma, kad kai kažkas įvyksta tris kartus – tampa tradicija. Norime, kad tai būtų įsimintinas renginys, todėl kviesime kamerinį orkestrą“, – apie planus pasakojo mažeikiškė.
Mokosi pati ir moko kitus
Baigusi Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, Lukrecija įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), įgijo muzikos teorijos ir kritikos specialybės bei gretutinių pedagogikos studijų bakalauro diplomus.
Šiuo metu LMTA antroje – magistrantūros – pakopoje ji studijuoja meno teoriją ir muzikologiją bei po truputį kurpia planus doktorantūrai. Taip pat dirba solfedžio mokytoja Vilniaus Karoliniškių muzikos mokykloje, bendradarbiauja su žinomais šalies kompozitoriais, muzikantais, veda koncertus, rengia straipsnius, organizuoja edukacijas. Jei aplinkybės nepasikeis, nuo kitų metų rugsėjo į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą Lukrecija sugrįš jau ne kaip buvusi mokinė, o kaip muzikos istorijos mokytoja.
„Pagrindinės dvi mano veiklos – muzikologinė ir pedagoginė. Abi jas vienodai myliu ir stengiuosi joms skirti vienodai laiko“, – pabrėžė mažeikiškė.
Jos teigimu, mokyti vaikus – vienas malonumas, mat dauguma jų yra motyvuoti, paklusnūs ir nuoširdūs: „Jie mane laiko ne vien tik mokytoja, bet ir drauge, todėl nebijo pasipasakoti apie asmeninius dalykus. Didžiausias įvertinimas man – mokinių apsikabinimai ir jų noras kitais mokslo metais sugrįžti mokytis būtent pas mane.“
Gyvenimas – ne vien muzika?
Nors beveik visos Lukrecijos veiklos yra susijusios su muzika, mergina turi ir kitų mėgstamų laisvalaikio praleidimo būdų: „Nuo vaikystės mėgstu žvejoti, žaisti futbolą. Kai yra laiko, einu pasivaikščioti į šalia namų esantį miškelį. Prieš porą savaičių pradėjau gaminti muiliukus.“
Lukrecija prisipažino, kad pastaraisiais metais pradėjo labiau mylėti save, todėl kas pusę metų keliauja į užsienį: „Anksčiau savęs nesaugojau, tačiau, kelis kartus dėl perdegimo atsidūrusi ligoninėje, griežtai pasakiau sau, kad tai negali pasikartoti. Kelionės tapo puikiu būdu atitrūkti nuo kasdienybės, pailsėti, įsikvėpti naujiems projektams.“
Anot mažeikiškės, tokie prasiblaškymai reikalingi, tegul ir trumpalaikiai, nes beveik visas jos gyvenimas – nuo mažų dienų iki dabar – sukasi apie muziką.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
