Et, galima lengviau atsikvėpti – pagaliau baigėsi šildymo sezonas. Vis mažesnis stresas piniginei ir „dūšioje“ ramiau, kai žinai, jog baigėsi didžioji „koronė“. Na, tai kas, kad kas antrą dieną tenka nešiotis skėtį, o išskalbti drabužiai džiūsta savaitę. Užtat nebereikia sukti galvos, kur taupyti, kai, sumokėjęs mokesčius, pamatai drastiškai suplonėjusią piniginę. Nors sakoma, kad roges reikia ruošti vasarą, o ratus žiemą, neišeina man taip – nors tu ką. Gal nesuklysiu manydama, jog ne aš viena tokia. Būtų galima taupyti kitam sezonui, bet… ir šiandien reikia gyventi.
Vieną dieną netyčia įsijungiau televizorių (nes paprastai neturiu nei laiko, nei noro) ir viena ausimi nugirdau, jog nuo liepos penktadaliu gali brangti dujos. Tada vos ne isteriškai susijuokiau. Va čia tai geras! Juk puikiai suvokiu, kad po šio pabrangimo kainos lengvu šuoliuku šoktelės visose sferose. Bet ne dėl to ima juokas pro ašaras…
Skaičiau ir girdėjau, kad niekaip nesutariama, kiek gi didinti minimalų darbo užmokestį. Darbdaviai siūlo didinti šimtu litų, Vyriausybė kategoriškai šaukia, jog ir penkiasdešimt pagerins dirbančiųjų padėtį. Argi ne juokinga? Tie, kurie mus samdo, sutinka mokėti daugiau, bet jiems neleidžia. Sakyčiau, jei kainos nešuoliuotų į aukštumas rekordiniais greičiais, neblogai būtų ir tie penkiasdešimt. O dabar išeina taip, kad viena ranka duoda, o kita atima.
Et, būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Kartais pasikalbu su tais, kurie sau ir savo šeimoms uždirbti duonos išvažiavę svetur, papasakoju Lietuvos naujienas. Ir žinot, ką išgirstu?.. Vieną vienintelį klausimą: ir ką ta valdžia galvoja?
O, kad aš žinočiau, ką ji galvoja… Bet nesu ekstrasensė ir gebėjimo skaityti minčių neturiu. Galiu tik įsivaizduoti, kad, ko gero, negalvoja, jog kainų didinimas didžiąją dalį lietuvių stums į dar didesnę skolų, nusivylimo duobę. O gal galvoja apie tai, kad žiemą išgyvenom, vasarą ištempsim, o kita žiema dar toli – ko gero, bus nauja valdžia, tai tegul ir srebia paliktą košę?
O tos košės privirtos – ne tik politikoje. Pažiūrėkit, kas darosi Garliavoje. Kažkoks košmaras. Yra siaubo filmas „Košmaras Guobų gatvėje“. Pagal Garliavos scenarijų būtų galima ir Lietuvoje sukurti ne ką blogesnį filmą. Šioje istorijoje – tokia painiava, kad ir kipšas galvą nusisuktų. Ir iš kur čia mums, paprastiems mirtingiesiems, viską suprasti, jei ir pats teisingumo ministras nebesupranta, o gal nenori suprasti.
Savaitgalį praūžusi akcija „Darom“ kvietė tvarkytis aplinką. Žinoma, esamieji ar būsimieji seimūnai nepraleido progos prieš fotografus demonstratyviai pamojuoti šluotomis ar grėbliais.
Norėčiau pasakyti: ne nuo to pradėjote tvarkytis, ponai. Bet kas manęs klausysis, juk liaudies išmintis sako: šuns balsas į dangų neina.
