Lapkričio pabaigoje paaiškėjo Kristinos Sabaliauskaitės trumpojo rašinio „Literatūros pamoka, apie kurią svajočiau“ konkurso nugalėtojai. Geriausiu buvo pripažintas Gustės Gedvilaitės konkursinis darbas.

Prisipažįstu: tik atsitiktinumas, kad ši mano ir jūsų, mieli skaitytojai, pažintis su Guste įvyko. Mat pristatant konkurso nugalėtojus, buvo įvardyta laureatės mokykla – Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorija, pažymėta, kad pagrindinis prizas iškeliavo į Klaipėdą. Ir tik tuomet, kai jaunosios autorės draugė iš Mažeikių pasidalijo gera žinia apie „mūsiškės“ pasiekimus – pergalę šiame konkurse, susisiekėme ir pasikalbėjome su Guste, savaitgaliui grįžusia namo.

– Papasakokite apie save. Pirmiausia – faktus, paskui – be taisyklių 😀
– Šiuo metu mokausi Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, trečiame kurse. Prieš tai baigiau Mažeikių „Ventos“ progimnaziją, o kartu Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokyklą, tad šis miestas mane užaugino visokeriopai ir savaitgaliais grįždama namo kaskart jaučiu didžiulę nostalgiją bei tvyrančią jaukią atmosferą vaikščiodama miesto gatvėmis.

Kitaip tariant, esu menininkė. Ne tik muzikantė ir plunksnos draugė, bet ir dailininkė, apie tai nežymiai prasitariu ir savo rašinyje apie literatūros pamokas. Tikriausiai, man neužtenka vienos meno srities savo idėjoms išreikšti, todėl dažnai eksperimentuoju ir stengiuosi žvelgdama baimei į akis išbandyti kuo daugiau nepatirtų dalykų.

Nuolat mokausi iš gyvenimo, dažnai nudegu dėl savo drąsos, bet tai man leidžia geriau įsigilinti į save ir tobulėti kaip asmenybei.
Nemanau, kad galėčiau apibūdinti save keliais žodžiais, kadangi visi žmonės laikui bėgant keičiasi, bet apibendrintai mane pakaks žinoti kaip menininkę. Tokią, kuri du sykius į tą pačią upę nelips.

– Mano galvoje grumiasi stereotipai – mergina studijuoja muziką, bet dalyvauja literatūriniame konkurse. O konkursui sukurtame rašinyje prisipažįsta, kad mokykloje, per literatūros pamokas, sunkiai iš savęs išspausdavo… pastraipą. Pasiaiškinkite, panele laureate, kodėl žmonėse skatinate „kognityvinius disonansus“? Mėgstate provokuoti?

– Manau, kad ne tiek skatinu kituose kognityvinį disonansą, kiek pati su juo susidūriau rašydama šį (ir kelis pastaruosius) rašinius. Ilgą laiką maniau, kad iš manęs – jokia rašytoja, t. y. rašiau gerai, bet man tai buvo kančia ir tuose darbuose nebūdavo matyti nė lašelio tikrosios manęs. Tai buvo lyg sintetiniai popieriukai, užpildyti raidėmis, nes taip reikėjo.
Šįkart nebesistengiau įtikti, šįkart taisykles diktavau pati.

 

– Jei nuoširdžiai: kas lėmė Jūsų dalyvavimą šiame konkurse? Nesufleruoju savo versijos – priežasčių, kurias įtariu buvus. Bus įdomu sužinoti, ar klydau.
– Norėjau išsiaiškinti, ar nuoširdus tikėjimas ir neblėstanti meilė kūrybai vis dar vertinami šiomis dienomis, ar šiuolaikinis pasaulis tikrąsias vertybes jau padėjo į šalį.
Džiugu, kad vis dar yra „gyvų“ žmonių, kaip rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, kurie nepasiduoda šiandienos materialumams.

 

– Užsiminėte apie dienoraštį. Seniai jį rašote? Koks jis – labiau piktas ar labiau džiaugsmingas? Kas paskatina sėsti ir tiesiog rašyti?

– Dienoraštį rašau jau apytiksliai 5-erius metus, o jame yra visko. Darau tai, ką skatinu daryti savo rašinyje – viską, kas šauna į galvą, šast ir užrašyti ant lapo, tad nuotykių mano jausmų archyve tikrai netrūksta. Dažniausiai tai būna ribinės situacijos, peržengusios mano kasdienių jausmų normatyvą.

 

– Ar ši sėkmė ir auksinė plunksna bus panaudota? Ką planuojate daryti toliau, gal kurti?
– Būčiau labai laiminga, galėdama ir toliau pratęsti savąjį kūrybos kelią. Kažką planuoti prisibijau, nes dažniausiai Dievui mano planai atrodo juokingi, bet, tikiuosi, auksinė plunksna padės man toliau puoselėti Lietuvos kultūrą bei visuomeniškumą.

 

– Sakėte, kad leistumėte kiekvienam mokiniui pasirinkti savo knygą. Kokias knygas jau esate suradusi sau? Kokia išliks ilgam ir kodėl?
– Šiuo metu esu vis dar savęs atradimo kelyje, tad knygas skaitau labai įvairias. Kol kas labiausiai atmintyje įsirėžė H. Yanagihara „Mažas gyvenimas“, J. Clear „Atominiai įpročiai“ ir J. vonGoethe „Faustas“.
Būtent šios knygos praplėtė mano akiratį ir pakeitė požiūrį į kai kuriuos dalykus.

– Esu įrodinėjusi, kad literatūra – tai paslėpta matematika. Ne dėl kanonų, o dėl jos vidinės logikos. Tai apie literatūros mokslą, ne apie skaitomo kūrinio poveikį ar jo rašymą. Būna, trys viename: skaitytojas, rašytojas, galiausiai, kritikas. Kiekvienam – savo. Ne?

– Logikos, kad ir nežymiai, manau, galima įžvelgti bet kokioje srityje. Mene taip pat slypi tam tikros logikos formos, nes kiekvienas kūrinys turi prasmę ar siunčia kažkokią žinutę kitiems.
Jeigu nėra minties, nėra jausmo – kaži ar tai būtų galima vadinti kūriniu, tad šioje vietoje su jumis sutinku, literatūroje tikrai galima įžvelgti šiek tiek matematikos. Gal netgi tiksliau būtų tai įvardinti tiesiog logika, dėl kanonų stygiaus.

– Guste, nuoširdžiai linkiu Jums sėkmės – perfrazuodama Jūsų metaforą: kad būtų galima bet kokį drumzliną vandenį tiesiog išpilti ir įsipilti švaraus. Kaip manote, ko reikia, kad tai galėtume daryti vėl ir vėl?
– Manau, kad tam reikia drąsos ir ryžto. Daugelis žmonių nori keisti savo gyvenimą gerojon pusėn, ar ten pradėti sportuoti ar daugiau skirti laiko šeimai, bet dažnai pritrūksta motyvacijos ir pokyčiai nebūna ilgalaikiai.
Išpilti visą drumzliną vandenį nežmoniškai sunku, todėl svarbu tvirtai žinoti savo galutinį tikslą ir pamažu, nuosekliai to siekti.

 

– Mėgstu stebuklingą skaičių 9. Tad paskutinį – devintą klausimą Jums teks sugalvoti pačiai (jaučiu, kad kažko svarbaus nepaklausiau). Ir, žinoma, atsakyti.

– Tikriausiai daugeliui, susipažinus su visa mano dalyvavimo rašinių konkurse istorija ir sėkme, kiltų klausimas (nes man pačiai irgi kyla): kaip tam vaikui pavyko tiesiog imti ir laimėti? Kuo ši mergaitė skiriasi nuo kitų savo bendraamžių? Gal ji kokia nepritapėlė, išskirtinių gabumų?
Deja, turėčiau nuvilti taip manančius, nes ateivis nesu :DD.

Mano įsitikinimu, kiekviename individe slypi didžiulė jėga ir unikalumas, kadangi visi žmonės sugeba jausti emocijas, tad reikia joms duoti kelią ir savęs nevaržyti.
Taigi, kad ir kaip nuobodžiai nuskambės, jokios paslapties nėra, tik raktas į vidinę laisvę, kurį rasti gali bet kas sau atitinkamais, skirtingais būdais.

 

Visuomenei diskutuojant apie literatūros egzamino temas, programą, aptariant dėstomus ar nepatenkančius autorius, siūlau kreipti žvilgsnį ir vaizduotę pozityvia linkme – kviečiu pačius moksleivius pasisakyti, kaip jie įsivaizduoja, kokia jiems asmeniškai turėtų būti ideali literatūros pamoka, kurią įsimintų visam gyvenimui. Vaizduotės neriboja galimybės, tad kviečiu jaunuolius pasidalinti savo matymu apie tokią idealią pamoką. Tikiu, kad tai taps ir įkvėpimu ar net praktinėmis gairėmis mokytojams, švietimo ekspertams.

Laureatės kūrinyje dėmesį patraukė ne tik itin protingai dėstomos mintys, bet ir juntamas išsilaisvinimo aktas pačiame rašinyje – tai ne taip ir dažna, tam reikia drąsos, tad autorę norisi įvertinti ir palaikyti.
Kristina SABALIAUSKAITĖ

 

Audronė MALŪKIENĖ

Guste Gedvilaite:

Gustė Gedvilaitė. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Sabaliauskaite:
K. Sabaliauskaite. D. Umbraso (LRT) nuotr.

 

 

Literatūros pamoka, apie kurią svajočiau

Svajoti galima apie daug ką: meilę, ateitį, draugus, bet, prisipažinsiu, apie mokyklą ir pamokas dar svajoti neteko. Laisvę svajoms ir visišką vaizduotės nepriklausomybę tarsi sulygina su žeme pamokų taisyklių virtinė.

Kaip galima išskleisti savojo Pegaso sparnus, kai mokyklos Prokrusto lovoje jiems tiesiog nėra vietos? Tiksliesiems mokslams dar atleisčiau, tačiau tokios laisvos meno kryptys kaip dailė, muzika, o ypač literatūra turėtų pamiršti apie reikalavimus bei standartus.
Nenoriu visiškai nuvertinti mokyklų sistemos, tam tikrą laiko periodą jų metodika pasiteisino, tačiau, mano manymu, šioje vietoje slypi nedidukė spraga. Kaip kitaip būtų galima paaiškinti vieno mokinio 10-tuką, o kito 5-etą, nors abu mokiniai nėrėsi iš kailio atlikdami darbą?

Visų pirma, kas yra literatūra? Turbūt tam tikri kažkieno sukurti tekstai, kuriuos skaitome laisvalaikiu arba per literatūros pamokas (ir vėl tradicinis sąvokų aiškinimas, įkaltas atmintyje lyg vinis į kaktą).
Tada kyla klausimas, kas yra literatūros pamoka. Jei literatūra – tekstas, pamoka – kažką išmokti, tai literatūros pamoka = išmokti tekstą? Logiška, o kaip tai padaryti? Išvis, jei bet kokia literatūra yra kažkieno kūryba, vadinasi, tai galima vadinti menu. O mene taisykles kuriame patys, tad kodėl mes išvis žinome „rašinio struktūros“ sąvoką?

Juk dailininkas tapydamas neįsiveda į „Google“ paiešką ,,kaip vedžioti teptuką?“ ir neklausia mamos, į kurią pusę geriau nubrėžti liniją. Kaip tuomet jam šauna į galvą, taip jis ir peckelioja ant baltos drobės, kol iš to išeina kažkas žavingo. Muzikantas, atsisėdęs prie instrumento, tikrai nesuka sau galvos, kiek natų groti, jis tik nebijo galimų „kliurkų“ tik pradėjus kurti, o po to ,,kliurka“ po ,,kliurkos“ – ir jau visai galima klausytis galutinio rezultato.

Tuomet kam prikišame savo galvas nereikalingo šlamšto, dar labiau apsunkinančio gyvenimą? Visi žinome, kaip jaučiamas malonumas, tad to ir užtenka, kad darytume tai, kas malonu.

Kiekviename žmoguje slypi (arba jau klesti) neįtikėtina individualumo jėga, galinti kalnus nuversti. Tą išskirtinumą tarsi iš modelino sulipdo mūsų gyvenimo vingiai, kurie kaip DNR sekos yra sudėlioti skirtinga tvarka ir nulemia įvairius mūsų bruožus. Mes patys esame savo gyvenimo kalviai ir jeigu mūsiškieji kalviai atsistatydina, gyvenimą sukals kiti ir tada tapsime lyg tie vargšai avelių klonai, netekę privilegijos kažkuo išsiskirti.

Mūsų pasaulis – tai lyg vanduo, kuriame plaunami teptukai. Iš pirmo žvilgsnio jis bjaurus, drumzlinas ir nešvarus, bet prisiminus, kad jį tokį padarė daugybė spalvų, sumaišytų jame, suprantame, kiek daug komponentų reikėjo, kad tokį jį sukurtume.

Į drumzliną vandenį žiūrėti įdomiau nei į bespalvį – jis sukelia jausmus (kad ir šiuo atveju – pasibjaurėjimą), tačiau jis turi istoriją, kuri jau šį tą pasako.

Mes, kaip homosapiens rūšis, turime kalbos dovaną, kurią naudojame savo mintims paskelbti. O mintis jau nuo renesanso laikų galime įamžinti raštu (nekalbu apie įvairius balso įrašymo būdus ar dar kokias technologijas – paliksiu tai tingesnėms kartoms). Nemanau, kad žmonija jau taip nusigyveno, kad patikėtų vienintelę savo ir TIK savo nuosavybę kam nors kitam.

Tad ką čia veikia mokyklinių rašinių šablonas, išstumiantis visą mūsų kūrybiškumą ir be leidimo pakeičiantis teptukų vandenį?

Pati visą savo gyvenimą vargau su literatūra: nemėgau skaitymo, nekenčiau ir (maniau, kad) nesugebėjau rašyti, turėdavau išmelžti iš savęs paskutinius energijos lašus, kad pristatyčiau mokytojai parašytą pastraipą. Bet dabar aš čia, sėdžiu ir rašau rašinį RAŠINIŲ KONKURSUI? AŠ RAŠAU? Turbūt kyla klausimas – kas pasikeitė? Tiesą pasakius, spjoviau į visas struktūras ar dar ten kokius principus. Pasakiau – gana, mėgstu rašyti ir niekas man nenurodinės, kaip dėlioti raides ir ženklus. Esu asmenybė, o ne klonas, turiu savo istoriją ir savo credo, pati galiu sumesti murzinus teptukus į vandenį ir jį pakeisti bet kada, kai to prireiks.

Jei būčiau literatūros mokytoja, pasirūpinčiau, kad mano mokiniai išlaisvintų savuosius žvėriukus iš narvų ir leistų jiems bastytis po pasaulį ten, kur akys užmato. Vos tik jiems įžengus į klasę pasakyčiau savo mylimiausią frazę:
– Šioje pamokoje vyraus viena taisyklė – jokių taisyklių nėra!
Tada po džiaugsmingų šūksnių lavinos šią frazę sektų kita frazė:
– Visus vadovėlius į šoną ir lekiam rinktis knygų!

Nusivesčiau mokinius į biblioteką ir ten visi, kad ir kiek laiko užtruktume, išsirinktume po knygą, kuri labiausiai patrauktų mūsų širdis. Lai jie suprastų, kad skaitymo džiaugsmas – ne fantasmagoriška sąvoka, o realus jausmas ir jam nereikia tiek daug pastangų. Po to nueitume galbūt į kavinukę, parkelį ar susirastume kitą jaukų kampelį, kuriame patogiai susirangę galėtume praleisti likusią pamokos dalį. Pasiimtume po paprastą sąsiuvinį, rašiklį ir rašytume.

Ką rašyti, kaip rašyti, kodėl rašyti – tokie klausimai, deja, liktų neaplankyti Fortūnos, nes konkretų atsakymą jiems surasti būtų pernelyg sudėtinga.

Vaizduotei ribos neegzistuoja! Kas džiugina – šast ant lapo, kur skauda – vėl ant lapo, abejonės, pyktis, baimė, palaima, bet kas – tiesiai ant lapo. Argi ne paprasta tiesiog bet ką, kas šauna į galvą, imti ir užrašyti? Užrašyti jausmus, pažerti pačius giliausius širdies brangakmenius.

O mokykloje tą paprastumą ir malonumą suvalgo išsipūtę unikalumo monstrai – schemos ir struktūros. Būdama mokytoja sudaryčiau tiems siaubūnams dietos planą, kurio pagrindinė sąlyga būtų – maisto racione daugiau jokių mokinių fantazijų.

O šioje vietoje, manau, man drįstų paprieštarauti dabartiniai mokytojai. Kaipgi mokinių raštingumas ir kalbos taisyklingumas? Na taip, gal truputį perdėjau, rašybos taisyklės niekur neišnyks ir jos reikalingos įtaigiems bei įdomiems tekstams. Tačiau vienos pačios teorijos likimas nuspręstas – ilgai negyvuos. Ir kalti mintinai – pats neefektyviausias būdas ką nors išmokti. Iš pradžių svarbu pažadinti žmoguje užguitą miegančią mūzą ir grąžinti prarastą susidomėjimą rašymo menu. Tad mano, kaip įsivaizduojamos mokytojos, užduotis ir būtų – kad ir akis badytų šimtai klaidų, paskatinti kūrybišką sielą kurti.

Visi sutiktų, kad daug praktikos turintis gydytojas dirba profesionaliau nei ką tik baigęs studijas moksleivis. Taip ir rašytojai, jie rašo: dar ir dar, ir dar, klysta, susiduria su minčių užtemimais ir laikui bėgant – bac! Įvyksta lūžis – rašyti sekasi vis lengviau, ranka pati vingiuoja kilpas sąsiuvinio lape.

Mano istorija ne ką kitokesnė: nemėgau rašinių, bet mylėjau ir vis dar myliu dienoraštį, tad rašau į jį visuomet, kai užeina noras. Dabar versdama savo istorijos lapus juokiuosi – kaip galėjau daryti šitiek klaidų, kaip galėjau vartoti tiek necenzūrinių žodžių (kartais reikia ir to, kad pajusčiau laisvę) ir kokie neprotingi sakiniai užėmė vietą mano gražioje knygutėje!?

Norisi raudonuoti ir išimti akims vyzdžius, tačiau kiekviena gulbė pirma tampa bjauriuoju ančiuku. O bjaurusis ančiukas nėra jau toks ir bjaurus, kokiu jį visi laiko, reikia tik jį padrąsinti ir leisti jam skristi…

Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorija,

III gimnazijos klasė
Mokytoja Žydra ŠMITIENĖ

Nuotr. išleidyklos „Baltoslankos“ archyvo