Liko vos vieneri metai iki Milašaičių kaimo bendruomenės „Sruoja“ dešimtojo jubiliejaus. Nuo pirmosios dienos iki šiol jai vadovauja Rūta Endrijauskienė. Ar nepritrūko idėjų ir entuziazmo, prie kavos puodelio ir kalbėjomės su ilgamete „Sruojos“ pirmininke.
Milašaičiai ir… Milašaičiai
Internete ieškodama reikalingos informacijos apie Milašaičius, net nepagalvojau, kad juos rasiu ir Raseinių rajone. Ten pat šmėstelėjo ir sakinys, kad Raseinių ir Plungės Milašaičiai draugauja. Buvo įdomu sužinoti, kaipgi jie vieni kitus rado?
Pasak R. Endrijauskienės, apie tai, jog Lietuvoje yra dar vienas Milašaičių kaimas, sužinojusi dar tais laikais, kai dirbo pašte. Raseinių rajono kaimui adresuoti laiškai pasiklydę atkeliaudavo į Plungės rajono Milašaičius. O per bendruomenių sąskrydį ir susipažino.
Moteris juokavo: vis dėl to reikia pripažinti, jog žemaičiai visą tą košę užvirė. Ir štai jau šešeri metai bendruomenės palaiko draugiškus ryšius. Retkarčiais vieni kitus aplanko. „Galėtų tų susitikimų būti ir dažniau, bet – tolimas kelias ir su tuo susiję kaštai“, – apgailestavo „Sruojos“ pirmininkė. Bet tuoj pat pridūrė, kad „Sruoja“ draugiškus ryšius palaiko ne tik su kitų rajonų bendruomenėmis. Štai ne taip seniai pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Žemaičių Kalvarijos kaimo bendruomene „Gardai“.
Projektus rengia visa bendruomenė
O kokia milašaitiškių kasdienybė, kokie vargai ar džiaugsmai slegia? Anot R. Endrijauskienės, kaip ir kiekvienoje bendruomenėje – rengia įvairius projektus, siekia pritraukti kuo daugiau lėšų savo kaimui. Visai neseniai dalyvavo projekte „Verslumas ir
konkurencingumas kaime ieškant naujų bendradarbiavimo formų“, gavo truputį lėšų, kurias paskyrė tapybos ant šilko parodoms surengti. Beje, visus kūrinius tapė kaimo žmonės, kurie anksčiau teptuko rankose nelaikė.
Milašaitiškiai dalyvavo ir „Heifer“ Baltijos fondo finansuojamame projekte „Lietuvos kaimo bendruomenių vystymas plėtojant žemės ūkį“. Po šio projekto į bendruomenę atkeliavo septyniasdešimt trys avys.
„Jauni ir energingi žmonės išvyksta iš Lietuvos. Žmonės pavargę nuo ekonominės krizės, kiti tiesiog parazituoja, dėl lanksčių įstatymų lengvai gaudami pašalpas, atsiranda nenoras veikti, judėti. Žmonėms trūksta drąsos, motyvacijos ar tiesiog noro dirbti“, – kalbėjo bendruomenės pirmininkė. Anot jos, ko gero, tai ir paskatino dalyvauti šiame projekte. Milašaitiškė tikisi, jog tokiu būdu pavyks aptingusius žmones išjudinti. Įgyvendinti projektai – dar ne pabaiga „Sruojos“ gyvenime.
Vietos veiklos grupei jau pateikti ir įvertinti du maži projektėliai, kuriuos įgyvendinus, anot R. Endrijauskienės, Milašaičiai turėtų gerokai pagražėti. Vienas projektas skirtas bendruomenės patalpoms remontuoti, kitas – buvusiam mokyklos stadionui pritaikyti bendruomenės poreikiams.
Ponia Rūta neslėpė, kad yra ir daugiau projektų, kuriuose bendruomenė ruošiasi dalyvauti.
Bandau įsivaizduoti, kiek reikia laiko ir pastangų projektui parengti? Įdomu, ar yra kas padeda šį darbą nuveikti? Moteris neslėpė: rengiant projektus, dirba visa bendruomenė, taip pat pagalbos ieškoma ir iš šalies.
„…kartais būna tiesiog bjauru…“
Vis knietėjo paklausti – o kaip žmonės reaguoja į vieną ar kitą nuveiktą darbą, surengtą ekskursiją ar šventę? R. Endrijauskienė atviravo: būna visko, bet, kaip ji sako, ko gero, tai priklauso nuo žmogaus, nuo to, ką jis nori pamatyti. „Jei nori matyti gėrį, jį ir mato, jei norės rasti blogio – ras“, – samprotavo moteris.
Beveik dešimt metų vadovavimo – tikrai nemažai, o kai tenka susidurti su abejingumu ar nepagrįsta kritika, dažnam kiltų noras viską mesti ir gyventi savo įprastą, sąlyginai ramų gyvenimą.
Rūta neslėpė, kad ir jai kartais atrodo, jog visuomeninis darbas – kova su vėjo malūnais, būna, kad norisi nuleisti rankas… „Bet turbūt per daug įdėjau darbo, meilės, todėl visko ir nemetu“, – atviravo „Sruojos“ pirmininkė.
Milašaičių bendruomenėje niekada nebuvo konkretaus narių skaičiaus, nes, anot R. Endrijauskienės, konkretūs skaičiai – uždara organizacija, į kurią gali patekti tik įvykdęs tam tikras sąlygas.
Neiškenčiau nepaklaususi – o kaip vertina tai, jog bendruomenių pirmininkai dirba už ačiū, kartais ir to neišgirsta. Pirmininkė neslėpė: yra tokių, kurie iki šiol netiki, jog ji negauna jokio atlyginimo. „Manau, kad bendruomenių pirmininkai valdininkams yra paranki nemokama darbo jėga, bet jei jau ėmėmės tą vežimą vežti, niekur nedingsi“, – atviravo milašaitiškė. Pasak pirmininkės, kartais būna tiesiog bjauru, kai reikia apsimetinėti, pataikauti politikos atstovams, kad sulauktum palankesnio vertinimo.
„Kartu sudarome visumą“
Paklausta, ar nesunku vienai rūpintis bendruomenės reikalais, R. Endrijauskienė juokėsi, kad ji ne viena. Štai Georgijus Iljinas padeda vesti gyvulių (avių) apskaitą. Idėjomis dalijasi Vitalija Papievytė. O štai be Danutės Narkienės dainų ir muzikos neapsieina nė vienas bendruomenės susiėjimas ar šventė. „Be jos muzikos kojos nesikilnoja“, – taip gyrė Danutę bendruomenės pirmininkė.
Šiek tiek pagalvojusi, Rūta pridūrė, kad, ko gero, galėtų vardinti visus kaimo žmones iš eilės, kiekvienas yra įdėjęs savo indėlį bendruomenės labui. Vieni šoka, dainuoja, groja kolektyvuose. Kiti ateina pasimelsti už save ir kitus į jau tradicija tapusius maldos vakarus, kurie vyksta kiekvieno mėnesio 23 dieną.
„Šioje žemėje viskas taip paprasta. Kiekvienas mes esame tarsi atskiri, bet kartu sudarome visumą. Esu aš ir yra visuma, kurioje esu ir aš. Kaip mąstome, taip ir gyvename. Jei galvoji tik apie save, gyveni tik savame kiaute, atrodo, kad tos visumos nėra. Jeigu galvoji apie visumą, joje randi ir save“, – kalbėjo R. Endrijauskienė ir neslėpė, kad savo darbais bando milašaitiškiams parodyti, jog stengtis reikia ne tik dėl savęs.
