Gerai prižiūrimą mišką daugelis įsivaizduoja kaip labai švarų, tvarkingą, kai paliekami tik sveiki, gerai augantys medžiai, o visi virtuoliai, sausuoliai, stuobriai ir kitos medienos liekanos išrenkamos sanitariniais kirtimais, baiminantis ligų ar kenkėjų antplūdžio arba tiesiog, kad miškas būtų tvarkingas kaip parkas. Bet toks požiūris – klaidingas, nes miškai be didesnio žmonių įsikišimo vystėsi ir klestėjo tūkstantmečiais.
Miškams tada įtakos turėjo tik gamtiniai veiksniai – sausros ir potvyniai, liūtys, audros, savaiminiai miško gaisrai, gyvūnų ganymasis. Gamtinės brandos sulaukę medžiai, įvairi negyva mediena buvo įprasta miške. Rūšių įvairovė prisitaikė gyventi miškuose, kur šalia jaunų, bręstančių miškų yra ir labai senų medžių, jų virtuolių.
Natūraliomis sąlygomis pušys gali sulaukti 300 metų, ąžuolai – dvigubai daugiau, net ir eglės gali perkopti 200 m. amžiaus ribą.
Brandžiame miške gyvena daug retų, pažeidžiamų rūšių organizmų, kurių nerasime jaunuolynuose, švariai išvalytuose miškuose. Ūkiniuose miškuose senų medžių ir įvairių rūšių negyvos medienos dažniausiai nėra, nes medynai iškertami sulaukę paties gyvybingumo.
Miškai intensyviai naudoti pradėti maždaug prieš 200 metų. Įvairių rūšių organizmai, gerai prisitaikę prie senoviško kraštovaizdžio ypatybių, labai sparčiai ėmė nykti beatodairiškai kertant miškus, sodinant monokultūras, šalinant susidarančią įvairių stadijų negyvą medieną. Tik paskutiniu laikotarpiu vėl prabilta, kad miškas svarbus ne vien dėl medienos, medžioklės, grybų, vaistažolių ar uogų, bet ir gamtos pusiausvyrai palaikyti bei siekiant užtikrinti darnų šalies vystymą aplinkosauginiu, ekonominiu ir socialiniu požiūriais.
Miško raidos ypatumai, kraštovaizdžio struktūra lemia tai, kad ypač svarbios biologinės įvairovės vertybės telkiasi fragmentiškuose, daugeliu atvejų labai nedideliuose miško plotuose. Čia biologinė įvairovė yra nepaprastai didelė. Tokie nepažeisti miško plotai, kuriuose šiuo metu didelė tikimybė aptikti nykstančių, pažeidžiamų, retų ar saugotinų specializuotųjų buveinių rūšių, vadinami kertinėmis miško buveinėmis (KMB).
Tai kertiniai pamatų akmenys, jei mišką įsivaizduotume kaip namą, būstą gyviems organizmams. Dažniausiai kaip tik čia aptinkamos specializuotosios ar indikatorinės buveinių rūšys, sunkiai ir lėtai plintantys augalai, vabzdžiai, moliuskai, kerpės ar grybai.
Siekiant išsaugoti specializuotas, retas bei nykstančias miško buveinių rūšis, palaikyti darnų miškų vystymą, išskirtos ir vis dar išskiriamos KMB valstybiniuose bei privačiuose miškuose.
Kertinėse miško buveinėse ribojami sanitariniai kirtimai (išskyrus džiūstančias egles). Už KMB, esančias III ir IV grupės privačiuose miškuose, galima gauti kompensacines išmokas (1000 Lt/ha) pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos priemonę „Miškų aplinkosaugos išmokos”. Pirmiausia turi būti įteisinta KMB.
Ar miškas atitinka kertinių miško buveinių reikalavimus, nustato KMB sertifikatus turintys asmenys. Užpildytos KMB kortelės kartu su privataus asmens prašymu ir nuosavybę patvirtinančių dokumentų kopijomis išsiunčiamos Lietuvos miškų tarnybai. Ji išduoda pažymą apie miško kadastro duomenis ir įregistruotą kertinę miško buveinę. KMB deklaruojama seniūnijose kaip ir pasėlių bei kitos Kaimo plėtros programos deklaracijos.
Taigi, jei Jūsų miškas yra upės, upelių ar kito vandens telkinio ar kalno šlaite, jame yra daug senų medžių, virtuolių, stuobrių, kempininių grybų ar stambus lizdas ir Jūs norite visa tai palikti gamtai, pasinaudokite siūlomomis galimybėmis gauti kompensacinę paramą už kertinę miško buveinę.
