
Prieš metus, balandžio 29 dieną, oficialiai įregistruota Juodeikių ir Vieštovėnų kaimų bendruomenė gražiu „Šilupio“ pavadinimu. Jos pirmininkė – Milana Norkuvienė. Jau praėjo metai, tad pats laikas aplankyti sukaktuvininkus ir sužinoti, kaipgi jiems sekėsi žengti tuos pirmuosius žingsnius.
Vieną gana žvarbią gegužės dieną duobėtu kaimo keliuku važiavome į bendruomenės pirmininkės namus. Iškart jų neradome, tad teko belstis į kitus namus ir klausti kelio. Tiesą sakant, buvau maloniai nustebinta: kai pasakėme, kas mes tokie ir ko ieškome, kelią parodęs vyras paprašė būtinai apie pirmininkę parašyti ir išgirti.
Kai susitikome su ponia Milana, ji pasiūlė kartu važiuoti pas kitą bendruomenės aktyvistę Laimutę Tiknienę, taip pat prisijungė ir Gražina Kulienė.
Laimutė pakvietė mus į savo namus. Šildė ne tik židinio ugnies skleidžiama šiluma, bet ir malonus priėmimas, bendravimas.
Ir Gražina, ir Laimutė, ir jos vyras Algimantas negailėjo gerų žodžių „Šilupio“ pirmininkei.
„Milana labai aktyvi, išklauso, tariasi ir ieško visiems naudingo sprendimo“, – kalbėjo vienas per kitą. Pirmininkės gi nuomone, bendruomenė tam ir reikalinga, kad problemos būtų sprendžiamos kartu.
„Šilupio“ gimimas – atvykėlių rankose
Juodeikiai ir Vieštovėnai – nedideli kaimai, tad kilo klausimas, kam gi reikėjo kurti bendruomenę?
Laimutė neslėpė, kad, retkarčiais susibėgus ir gurkšnojant kavą, pokalbiai vis pakrypdavę apie tai, jog kažko reikia. „Kaimas buvo miegantis, todėl norėjosi jį išjudinti“, – taip apie mintį kurti bendruomenę kalbėjo moterys.
Praėjo truputis laiko, kol pagaliau išdrįso tą stovintį vandenį sudrumsti. Pasak moterų, gal tai, jog anksčiau gyveno aktyvų gyvenimą, ir lėmė bendruomenės atsiradimą.
Nors Milana į Juodeikius atsikėlė prieš daugiau nei dvidešimt metų, Laimutė čia gyvena vienuolika, o Gražina – devynerius metus, moterys save vadina atvykėlėmis. Kaip jų idėją kurti bendruomenę sutiko vietiniai? Moterys neslėpė: vieni sutiko palankiai, kiti priekaištavo. Laimutė sakė, jog viena moteriškė jai pasakiusi: „Kojų dar nesušilote, o jau mandravojate“.
Tačiau moterys nusprendė, kad kelią įveikia einantysis. O bendruomenę pavadino kiekvieno vietinio širdžiai mielu per abu kaimus vinguriuojančio upelio – Šilupio – vardu.
Nors nedrąsūs, bet tvirti pirmieji žingsniai
Nors „Šilupis“ dar tik pradėjo žengti pirmuosius žingsnelius, suspėjo daug nuveikti.
Gražina su Plungės rajono savivaldybės Vietos veiklos grupe buvo išvykusi į Latviją – pasižiūrėti, kaip gyvena ir dirba kaimynai. Moteris neslėpė, kad broliukai latviai bendruomenių veikloje ženkliau pažengę pirmyn.
Bendruomenės nariai prieš žiemą aplankė kaimuose gyvenančius vienišus senolius, apžiūrėjo, paklausinėjo, gal kam kokios pagalbos reikia. O kam reikėjo – su Nausodžio seniūnu ir padėjo.
Surengtos Stanislovinių, Joninių šventės. Kaip vietiniai vertino šventes, jei nepasitikėdami į bendruomenę žvelgė? Moterys atsakė, kad žmonės – kaip ir visur – skirtingi: kas norėjo atsipalaiduoti, džiaugėsi, o kas atėjo tik pasėdėti, stebėti ir po to apkalbėti, tie kritikavo. Pirmininkės manymu, taip ir turi būti – visus reikia priimti tokius, kokie jie yra.
Viltys ir svajonės
Kadangi bendruomenė neturi savo patalpų, didelių projektų nerengė, o mažesniems (pavyzdžiui, ekskursijų organizavimui) pritrūko drąsos, nes, moterų žodžiais tariant, bendruomenė dar nėra ypatingai susibendravusi.
Pirmininkė neslėpė: dėl to, jog neturi patalpų, kol kas ir stiprių draugiškų ryšių su kitomis bendruomenėmis neužmezgė – neturi kur pasikviesti. Pasak moterų, jau kuriami planai, kokias šventes rengs. Dabar jau bus nebaisus netikėtai užklupęs lietus – bendruomenė turi palapinę.
O Laimutė išsakė viltį, kad, kai turės patalpas, kaimo žmonės galės ne tik pasiklausyti paskaitų, pasimokyti, bet ir patys pamokyti kitus. Pašnekovai didžiavosi, kad jų bendruomenėje yra ir duoną kepančių, ir sūrius spaudžiančių, ir floristikos meną išmanančių, ir drožinėjančių, gražiai mezgančių žmonių, tad galėtų vieni kitus viso to ir pamokyti.
Žmonės
Nors oficialiai bendruomenės narių yra apie keturiasdešimt, pirmininkė atviravo, jog į renginius, susirinkimus kviečiami visi norintieji. Tik, deja, ne visada pavyksta prisiprašyti. Bet „Šilupio“ branduolys nenuleidžia rankų ir svarsto, ką dar galėtų įtraukti į bendruomenės veiklą. Juk kuo daugiau galvų ir idėjų, tuo lengviau dirbti.
Pašnekovai būtinai norėjo pabrėžti: nors bendruomenė vangoka, yra ir labai aktyvių jos narių, kurie pagelbėti niekada neatsisako. Štai Laimūnas Vaicikauskas visada padeda, kai reikia, ir šventes pyragais aprūpina. Normantas Žeimys su žmona Valerija patalpas susirinkimams „skolina“. Arvydas Žukas – lyg koks ganytojas – visada pataria, pagelbėja, gyvenime suklupusiajam padeda atsistoti. Stanislava Bartkevičienė – lyg kertinis bendruomenės akmuo: būdama vietinė, daug žino, visus pažįsta ir niekada neatsisako padėti.
Sakoma, kad mažas akmenėlis didelį vežimą apverčia. Bendraudama su „Šilupio“ entuziastais, jaučiau, kad jų neišgąsdino nei kritika, nei abejonės, nei vietinių pasyvumas…