Turiu savo pastebėjimą, kad žinomiausi Plungės žvejai augo prie Babrungo užtvankos, kur kadaise buvo elektrinė. Žvejoja jie nuo vaikystės ir to pomėgio, regis, niekada neatsisakys. Vienas iš tokių yra 58 metų Vytautas Strazdauskas.
Pakalbintas Vytautas vardijo žinomus žvejus: Veseliniu pramintas Juozas Jonauskas, Marius Blaževičius, jau amžinatilsį Vytautas Norvilas. Visi jie gyveno S. Nėries skersgatvyje, netoli Babrungo užtvankos. Jie jau buvo vedę vyrai, kai iš Rotinėnų (Plungės r.) atsikėlė V. Strazdausko tėvai ir apsigyveno toje pačioje gatvėje.
Vytautui tada buvo tik keleri metai. Jis vis sukinėdavosi prie užtvankos aplink tuos žvejus, iš jų mokėsi žvejybos gudrybių. Su jais taip susidraugavo, kad šie ėmė vežtis jau paaugusį Vytautą į Platelius.
Platelių ežero vandenys, ypač paauglį, ypatingai traukė. Bene kiekvienas solidesnio amžiaus žvejys patvirtins, jog iš šio ežero neretai būdavo parsivežama 10–15 lydekų. Vėliau atsirado draudimų, galų gale ir lydekų sumažėjo, ežere padaugėjo žvejų, įsikūrė kormoranai, kurie sėkmingai mažina žuvų skaičių. Beje, kažkur girdėjau, jog kormoranas per metus „sužvejoja“ apie pusantros tonos žuvų.
Taip sutapo, kad meistru Remonto mechaninėje gamykloje dirbantis J. Jonauskas savo bare įdarbino Vytautą suvirintoju. Tai buvo dar sovietmečiu, prieš pašaukiant jaunuolį į armiją. Labai dažnai kartu jiedu važiuodavo į žūklę.
Apie anuos laikus pakalbintas J. Jonauskas prisimena, kad jie žvejojo Glaudžių tvenkinyje ir Vytautas sugavo pirmąją savo lydeką. Neiškentęs nuvežė ją parodyti būsimajai žmonai.
O štai Vytauto pasakojimas apie žūklę: „Pradžioje į Platelius važiuodavome autobusu. Paskui – motociklais, dar vėliau – mašinomis. Žvejodavome ne tik Platelių ežere. Beržoro ežere sugavau 13 kilogramų lydeką. Tai buvo tą dieną, kai po vyresnėlės dukros Indrės paskutinio mokyklinio skambučio su ja ir žmona Edita išplaukėme atsipalaiduoti gamtoje. Tada ir užkibo ta monstrė. Dabar džiaugiesi sugavęs kelių kilogramų lydį. Prieš pat praėjusius Naujuosius metus Masčio ežere sugavau dvi lydekas po 3 kilogramus.
Mano žvejybos žygiai tolimi. Turiu motorinę valtį, ją užsidedu ant priekabos ir nusivežu į numatytą vandens telkinį. Neretai su manimi į žūklę išsiruošia žmona Edita. Ji nežvejoja, tik su manimi plaukioja ir grožisi gamta.
Daug kartų esu žvejojęs Latvijoje, Liepojoje. Jau nesuskaičiuosiu, kiek kartų Nemuno deltoje, Kuršių mariose. Esu nemažai patyręs ir nuotykių. Yra tekę mariose apsiversti su valtimi ir kelis kilometrus parplaukti. Ne tik man, dar ne vienam yra tekę pasimurdyti vandenyje su nemenka tikimybe nuskęsti.
Tačiau žvejyba yra taip patraukusi, jog nesvarbu, nei koks oras, nei kartais patiriami nemalonūs nuotykiai. Visai nebūtina tapti medžiotoju – ir žvejyboje visko gali nutikti.“
Sugautas žuvis Vytautas mėgsta išrūkyti. Iš didesnių lydekų daro kotletus, net konservus, nes turi tam įrangą. Žuvienę visada verda žmona.
Nuotraukos iš Vytauto Strazdausko archyvo.
