Šeštadienį Šateikių seniūnijos Bukantės dvaro sodyboje vyko didelė šventė: po restauracijos atidarytas Žemaičių dailės muziejaus padalinys – rašytojos Žemaitės memorialinis muziejus. Beje, nuo šiol, restauravus gyvenamąjį namą, atstačius tvartą ir svirną, čia veiks ne tik Žemaitės atminimui skirta, bet ir kitos ekspozicijos.
Restauruotosios Bukantės dvaro sodybos atidarymo iškilmės pradėtos šventomis mišiomis, kurios aukotos netoliese esančioje, taip pat restauruotoje, 1863 metais statytoje medinėje Bukantės koplyčioje.
Po mišių visi pakviesti į iškilmingą Bukantės dvaro sodybos atidarymą. Šventėje, kurią vedė Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas, dalyvavo Telšių vyskupas Linas Vodopjanovas, Šateikių parapijos klebonas Gediminas Norvilas, Seimo narys Jurgis Razma, sveikatos apsaugos viceministras Audrius Klišonis, Savivaldybės administracijos direktorė Asta Beierle Eigirdienė, statybos ir restauravimo darbus atlikusių įmonių atstovai ir daug kitų garbingų svečių.
Bukantės dvaro sodyba svarbi tuo, kad 1845 metais joje gimė lietuvių rašytoja Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė Žemaitė. Jos tėvai, neturtingi bajorai, grafo Pranciškaus Pliaterio valdymo metu buvo šio dvarelio-palivarko prižiūrėtojai. Tėvas dvare dirbo urėdu, motina buvo palivarko gaspadinė. Bukantėje Beniuševičiams gimė keturios dukros: Emilija, Petronėlė, Julija ir Juzefa. Būsimoji rašytoja čia augo iki 12 metų, vėliau buvo išleista mokytis ir įgyti gyvenimo patirties.
1920 m., vykstant žemės reformai, Bukantė buvo išdalyta, dvarelyje įsikūrė keturi valstiečių ūkiai. 1946-aisiais namas jau priklausė Aglinskiams. 1957 m. parengtas sodybos restauravimo projektas, o 1965-aisiais, per rašytojos 120-ąsias gimimo metines, čia įrengtas Žemaitės memorialinis muziejus, kitame namo gale atidaryta biblioteka. Nuo 1994 m. Žemaitės memorialinis muziejus atskirtas nuo Telšių muziejaus „Alka“ ir perduotas Žemaičių dailės muziejaus žinion.
Šiuo metu suremontuotas dvaro sodybos gyvenamasis namas, atstatyti tvartas ir svirnas. Troboje, vadintoje ponų namu, įkurta rašytojos Žemaitės memorialinė ekspozicija.
Bukantė pristatoma kaip rašytojos tėviškė, čia atkurta autentiška aplinka, įrengtos patalpos, kuriose – etnografiniai ir asmeniniai Žemaitės baldai: rašomasis stalas, komoda, drabužių kabykla.
Ekspozicija atspindi Žemaitės nueitą kelią, parodoma, koks svarbus rašytojai buvo tarmiškas žemaitiškas žodis. Muziejaus stenduose – jos gyvenimo ir kūrybos fragmentai, dokumentų, rankraščių, nuotraukų kopijos. Tai medžiaga, padedanti pažinti Žemaitės šeimą, sužinoti, kur ir kada ji mokėsi, su kuo bičiuliavosi, kokie žmonės buvo svarbiausi jos kūrybiniame kelyje. Ekspozicinės medžiagos gauta iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos bei Kauno Maironio literatūros muziejaus.
Atstatytame dvaro sodybos tvarte įrengta kita ekspozicija – „Žemaitėjės kryže“, skirta Žemaitijos 600 metų krikšto jubiliejui. Čia galima susipažinti su sakraliniu liaudies meno paveldu: šventųjų skulptūromis, sukurtomis XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje, kryžiais, koplytėlėmis, koplytstulpiais. Visa tai – dvasinis paveldas, bylojantis apie mūsų tautos tradicijas, papročius. Iki šiol daugumos skulptūrėlių autoriai nėra žinomi. Jų kilmės vieta – Plungės rajonas.
Kitame naujame pastate – svirne –
įrengta ekspozicija, kurioje pristatomas iš kaimyninio Godelių kaimo kilęs žymus liaudies menininkas Stanislovas Riauba. Šioje memorialinėje ekspozicijoje susipažinsite su vienu iš iškiliausių Žemaitijos liaudies meistrų, jo savita, filosofiškų ženklų pagražinta gyvenamąja aplinka ir unikalia kūryba, kurioje – ryškus senosios liaudies skulptūros tradicijų tęstinumas, darnus gamtos ir menininko ryšys. Čia eksponuojamos ir fotografijos menininkų Antano Sutkaus bei Kosto Slivskio nuotraukos iš S. Riaubos gyvenimo.
Kitose to paties svirno patalpose veikia ir ketvirtoji ekspozicija – „Papūnelė ir mamūnelės rakonda“. Jos lankytojai išvys, kaip gyveno mūsų seneliai ir proseneliai.
