Liepos 20–rugpjūčio 3 dienomis Lietuvos jaunimas – „Misijos Sibiras‘12“ dalyviai – dalyvaus ekspedicijoje Rusijos Federacijos Chakasijos Respublikoje. Šiame žygyje buvo pasiryžusi dalyvauti ir Žemaičių Kalvarijos kultūros centro vadovė, akcijos „Būk geras“ savanorė Laura Rojutė. Tačiau, nužingsniavusi apie 20 kilometrų bandomojo žygio Dzūkijos miškais, pelkėmis ir laukais, pasitraukė. Nes suprato: ši ekspedicija nebus paprastas turistinis žygis, čia vien patriotiškumo ir motyvacijos neužtenka – reikia gero fizinio ir psichologinio pasirengimo.
Kai paprašiau Lauros apibūdinti save, tikėjausi iš jos išgirsti apie medžiuose ir ant tvorų praleistą vaikystę, rizikingų nuotykių patirtį. Bet pasirodė, kad mergina mėgo kitokius iššūkius – sceną, publiką, dalyvavimą įvairiose akcijose. Kaip įprasta tvarkingoje šeimoje, mergaitė vaikystėje mokėsi muzikos, mokykloje buvo gera skaitovė, mėgo organizuoti ir vesti renginius. Aktyvi buvo ir studijuodama Klaipėdos universitete. Jos impulsyvūs ir netikėti sprendimai dažnai stebindavo aplinkinius, nors tai ir nebuvo kažkokie ekstremalūs dalykai.
Ir dabar Laura nenustygsta vietoje – retai kas yra matęs ją pėdinant koja už kojos. Mergina vis kažkur lekia, skuba, jos galva pilna įvairiausių idėjų. Gal todėl ją pažįstantieji nelabai nustebo, kai sužinojo apie ketinimą dalyvauti „Misijoje Sibiras“. Galbūt paskui labiau suglumino žinia, kad, sėkmingai laimėjusi atranką, Laura netrukus pasitraukė iš bandomojo žygio.
Pati Laura atsitraukimą vertina ne kaip savo pralaimėjimą. Tiesiog sakė laiku realiai pasvėrusi galimybes ir suvokusi, kad tokiam žygiui dar nėra pasirengusi.
Pasak Lauros, atrankos į „Misijos Sibiras“ žygį kriterijai buvo keistoki: anketoje klausė apie pomėgius, asmenines savybes, žygių patirtį. Svarbiausi kriterijai, pagal kuriuos buvo atrenkami būsimieji dalyviai, – patriotiškumo suvokimas ir motyvacija. Lauros motyvai keliauti į Lietuvos tremtinių vietas, matyt, buvo tokie įtikinami, kad organizatoriams neužkliuvo, jog dalyvė neturi jokios žygių patirties.
Šiaip ar taip iš 1 700 atsiuntusiųjų anketas Laura Rojutė buvo atrinkta tarp 74 labiausiai motyvuotų „Misijos Sibiras‘12“ dalyvių. Sužinojusi apie tai, savo džiaugsmą mergina išreiškė socialiniame tinklalapyje „Facebook“ vienu sakiniu su keliasdešimt šauktukų.
„Kai sužinojau, kiek norinčiųjų buvo ir iš kokios daugybės atrinko mane, negalėjau nesidžiaugti. Tikrai labai norėjau vykti į ekspediciją. Ir tikrai ne dėl noro patirti nuotykių. Mano močiutė – tremtinė, ji man daug pasakojo apie gyvenimą Sibire, apie lietuvių tėvynės ilgesį. Visa siela ir kūnu jaučiau, kad turiu ten nuvykti, viską pamatyti ir parnešti žinią į Lietuvą. Greitai užaugs karta, kuri nebeturės gyvų tremties liudininkų. O jaunimui būtina skiepyti patriotiškumą ne vien per sportą ir sirgimą už savo krepšinio komandą. Labai norėjau būti tuo žmogum, kuris kalbėtų su jaunimu per savo patirtį“, – sakė Laura.
Mama dukrai taip pat daug pasakojo apie tai, kaip žmonės iš Sibiro tūkstančius kilometrų pėsčiomis ėjo namo į Lietuvą, maitindamiesi vien žolėmis ir uogomis, o žiemą – medžių žieve. Tėvynės trauka buvo didžiulė, retas savo noru liko gyventi toli nuo Lietuvos. Kitus priglaudė Sibiro žemė. Tai Laura ir norėjo pamatyti bei išgirsti vietinių žmonių pasakojimų.
Bandomojo žygio pradžia Dzūkijoje pasirodė įdomi: mezgasi naujos pažintys, dar esi kupinas jėgų, niekur neskauda ir niekas dar nepasakoja baisių istorijų apie ankstesnių žygių dalyvių vargus, kruvinai nutrintas kojas, psichologinį išsekimą. Bet po kokių šešeto kilometrų entuziazmas ėmė blėsti, nes pradėjo slėgti 20 kilogramų sverianti kuprinė. „Kažkas paima nešti dalį tavo mantos, kad spėtum žingsniuoti su visais, – prisiminė mergina. – Paskui nejučia pagauni save mąstant apie tai, kad visai neprieštarautum, jei kas nors dar ką paimtų. Tada pradėjau suvokti, kad darausi našta. Bridimas per pelkę neatrodė toks baisus, kaip nuolatinis organizatorių kartojimas: apsispręskit, kol ne vėlu, kad nebūtumėt grupei našta, Sibire niekas su jumis „nesicackins“ ir panašiai. Dar kokius 6-8 kilometrus svarsčiau: gal tikrai man bus sunku ir niekas neužjaus, nepadės; tai bus mano problema, kad nespėju su visais“.
Galutinį sprendimą Laura priėmė tada, kai grupei buvo pasakyta: liko dar 15 kilometrų, ir ėjimo tempas didės. O ji jau vos bepavilko savo kuprinę…
„Galėjau rinktis – eiti toliau ar grįžti namo. Niekas su šautuvu nevarė. Gal, jeigu būtų reikalavę eiti, ko gero, būčiau susiėmus ir nuėjus. Bet tada supratau, kad toks primygtinis žygio organizatorių įkalbinėjimas apsigalvoti – tai būdas atrinkti stipriausius dalyvius. Prisipažįstu, aš nebuvau iš tokių“.
Laura neslėpė, kad, ryždamasi šiam žygiui, daug ko nežinojo. Pavyzdžiui, tokių paprasčiausių dalykų, ką pasiimti. Todėl prisikrovė maisto ne tik sau, bet kad ir kitiems užtektų. Suprato, kad grupėje visai nebūtina turėti 70 kirvukų ir 70 pjūklų ir kad tau užteks vienvietės palapinės, nes kiti turės savo. O svarbiausia – reikia gero fizinio pasirengimo. Tokie iššūkiai – tikrai ne vien protinį darbą dirbantiesiems ir nesportuojantiesiems.
Mergina pajuokavo, kad, po žygio atsigulusi namie į minkštą lovą, nusprendė: ko gero, yra civilizacijos išlepinta.
Ar tokia išvada nuramino? Laura mįslingai šypteli. Gal taškas dar nepadėtas? Sibiras niekur nedings, žygių dar bus. Bet jiems reikia ruoštis, o ne pulti stačia galva, pasikliaunant vien motyvacija.
Jurgio Mankausko nuotr.
