Tokiais žodžiais savo koncertą gimtojoje Plungėje ketvirtadienio vakare pradėjo visame pasaulyje garsus pianistas, fortepijono muzikos virtuozas Rudolfas Budginas. Anšlaginio renginio metu skambėjo ne tik išskirtinė muzika, bet ir audringos publikos ovacijos. Įspūdingą programą pristačiusiam, pusantros valandos grojusiam atlikėjui žiūrovai nešė gėles, išsakė daugybę padėkos ir pagyrimo žodžių.
Rudolfas Budginas koncertą „Klasika be frakų“ savo gimtajame mieste pradėjo nuo šiltos įžangos. „Prieš aštuoniolika metų išvykau į Ameriką. Kaip ir priklauso rimtosios muzikos atlikėjui, išvažiavau su fraku, o grįžau be jo. Ir ne todėl, kad ten turėjau jį parduoti, o dėl to, kad pakeičiau savo požiūrį. Ir ne tik į muziką“, – žemaitiškai kalbėjo buvęs plungiškis. Anot muziko, Amerika – daugialypė šalis. Tą daugialypiškumą jis bandąs atskleisti muzikuodamas – įvairiausiais stiliais atlikdamas visiems žinomus klasikos kūrinius, rimtąją muziką paversdamas šelmišku pašėliojimu.
Sėdęs prie fortepijono, R. Budginas koncertą pradėjo Dž. Geršvino kūriniu „Žydroji rapsodija“.
Po solinio pasirodymo pianistas į sceną pakvietė savo draugus: iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Kalifornijos, atvykusius muzikantus Justin Pecot (gitara), Keegan Hershman (bosinė gitara) ir Wyatt Lund (mušamieji). Beje, kad būtų paprasčiau ir linksmiau, Rudolfas Budginas gitaristą siūlė vadinti žemaitiškai – Jusčiu, būgnininką – Vaidžiu, tik Keegan’ui sakė jokio žemaitiško atitikmens nesugalvojęs.
Be amerikiečių, į sceną pakviestas ir buvęs plungiškis, garsus saksofonininkas Danielius Praspaliauskis. Na, o didžiausios ovacijos skambėjo, kai publikai lenkėsi Rudolfo sesuo, Vilniuje gyvenanti ir dirbanti smuikininkė Nomeda Mikulskienė ir atlikėjo tėvas, Plungėje žinomas akordeonistas, Mykolo Oginskio meno mokyklos mokytojas Povilas Budginas. Visų jų drauge džiugiai ir emocingai atlikta F. Šuberto „Serenada“ publiką tiesiog pakerėjo.
„Na, koks koncertas be Čaikovskio, be „Gulbių ežero“? Juk visiems taip gerai pažįstama istorija – balta bei juoda gulbės ir tik vienas princas“, – po tokios lyriškos Rudolfo įžangos apie kūrinį publika, ko gero, tikėjosi ir ramesnės muzikos. Tačiau „Gulbių ežeras“ sugrotas taip galingai – roko stiliumi ir dar su įvairiausiais „prieskoniais“, – kad žiūrovams beliko… audringai ploti ir šaukti: „Bravo“.
Per Rudolfo Budgino pirštais liečiamus klavišus visiškai kitaip – džiugiai ir optimistiškai – „prabilo“ net patys rimčiausieji Dž. Kačinio, D. Brubeko, N. Paganinio, J. S. Bacho kūriniai. Muzikantai siautėjo net grodami lyriškąją F. Šopeno muziką. „Juk žinot, koks liūdnas ir nostalgiškas yra Šopenas. Gal pralinksminkim jį, nusiųskim, pavyzdžiui, į saulėtąją Braziliją. Tegul išgeria mochito ir pasidžiaugia šėlstančiomis bangomis“, – linksmai kalbėjo pianistas. Taip ir padaryta – net lyriškasis Šopenas scenoje „nuspalvintas“ Rio de Žaneiro sambo karnavalo spalvomis.
R. Budginas ir amerikiečiai muzikantai ypatingą virtuoziškumą demonstravo grodami D. Brubeko kūrinį „Take five“. „Išgirsite penkis kūrinio variantus – pagal Brubeką, Bachą, Šopeną, ketvirtasis – pritaikytas tik bosinei gitarai ir mušamiesiems, o penktasis… Na, penktąjį dar sugalvosime“, – taip vieną iš paskutiniųjų kūrinių pristatė R. Budginas.
„Užsiskaninimui“ palikus paskutinįjį kūrinį, į sceną ėmė lipti visi, pasiilgusieji Rudolfo Budgino ir jo muzikavimo, norintieji jį pasveikinti ir padėkoti.
„Ačiū, kad po tiek metų grįžai į Plungę. Ir dar su tokiu įvykiu!“ – teikdamas gėles, sakė Plungės kultūros centro direktorius Romas Matulis.
Buvusio plungiškio pasirodymu džiaugėsi ir Mykolo Oginskio meno mokyklos direktorė Genovaitė Žiobakienė: „Sakei, kad į Plungę grįžai sugadinti savo įvaizdžio, bet viskas išėjo atvirkščiai – šis koncertas tik patvirtino, kad esi be galo talentingas“.
Pianistą ir jo draugus bei kartu grojusius šeimos narius sveikino ir vicemeras Mindaugas Jurčius, gausus būrys draugų, R. Budgino muzikavimo gerbėjų. Na, o nuskambėjus baigiamiesiems akordams, žiūrovai savajam Rudolfui, jo sesei Nomedai, draugui Danieliui ir kitiems plojo atsistoję.
