Sutikite, turbūt daugelis esame patyrę, koks nemalonus jausmas apima, kai sutrinka virškinimas ar ima pūsti pilvą. Ir šnekėti apie tai nemalonu, ir gydytojui nėra kaip pasakyti. Tačiau jei norime būti sveiki, turėtume peržengti tokį gėdos barjerą ir kreiptis į medikus, ypač jei išmatose atsirado kraujingų gleivių. Tai gali būti pirmieji storosios žarnos vėžio simptomai. Apie šią ligą ir kalbamės su KMUK Chirurgijos klinikos Koloproktologijos sektoriaus vadovu prof. Dainiumi Pavalkiu.
– Ar tiesa, kad žmonės ilgai nedrįsta kreiptis į medikus dėl žarnyno bėdų?
– Deja, tai tiesa. Žmonės delsia. Dažnai jie gėdijasi apie savo bėdą prasitarti ne tik medikams, bet ir patiems artimiausiems žmonėms. Tačiau kraujavimas iš virškinamojo trakto – tai ne kraujavimas iš piršto. Todėl būtina suvokti, kad laikas nėra jūsų sąjungininkas, – uždelsus gali būti per vėlu. Bet kuriuo atveju pastebėjus išmatose kraujo, reikėtų kreiptis į gydytojus – šeimos gydytoją, koloproktologą, gastroenterologą – ir tikrai nenusiteikti blogiausiam. Beje, padėti sergantiesiems storosios žarnos vėžiu galima net kai yra galutinė ketvirtoji ligos stadija. Tačiau jei laiku kreipiamasi į medikus, liga diagnozuojama tokios stadijos, kai galimybės išgyventi yra pačios didžiausios.
– Kokie yra pirmieji šios ligos simptomai?
– Pradinės stadijos storosios žarnos vėžys, kaip ir dauguma kitų vėžio formų, dažnai yra besimptomis. Žmogus pradeda skųstis virškinimo sutrikimais, pilvo pūtimu, pasikeitusia išmatų forma, vėliau išmatose atsiranda kraujo (tai ypač būdinga tiesiosios ar nusileidžiančiosios storosios žarnos vėžiui) ar kraujingų gleivių. Jei esate vyresnis nei 50 metų ir išmatose pasirodė kraujo, pagal daugumos Europos šalių rekomendacijas jums būtina atlikti storosios žarnos tyrimą. Taigi nedelskite ir kreipkitės pirmiausia į savo šeimos gydytoją, jis nukreips jus pas specialistus. Ir tikrai nereikia nusiteikti pačiam blogiausiam, nes apie 95 proc. visų kraujavimų iš virškinamojo trakto yra nevėžinės kilmės. Tačiau tik apžiūrėjus ir ištyrus pacientą, galima atsakyti, ar jis kraujuoja dėl vėžio, ar dėl kitų ligų (dažniausiai – hemorojaus). Be to, jokiu būdu negalima gydytis pačiam arba pagal kaimyno rekomendacijas, neįsitikinus, jog nėra tiesiosios žarnos vėžio, nes priemonės, kurios padeda sergant hemorojumi, iš pradžių padeda ir sergantiesiems storosios žarnos (tiesiosios) vėžiu.
– O jeigu žmogus uždelsė? Ar galima jam padėti?
– Padėti galima net toli pažengusios ligos atveju. Storosios žarnos vėžys nėra pati piktybiškiausia vėžinė liga. Apie 15 proc. ligonių diagnozuojama pirmosios stadijos, apie 30 proc. – antrosios, o kitiems – trečiosios ir ketvirtos stadijos vėžys. Tačiau net ir ketvirtosios stadijos vėžiu sergantys pacientai turi šansų visiškai pasveikti. Dabar atliekamos išplėstinės radikalios operacijos, taikoma agresyvi chemoterapija ir spindulinė terapija, jei reikia, šalinama dalis kepenų ar plaučių. Apie 10 procentų ligonių (gydytų KMUK), sirgusių ketvirtąja storosios žarnos vėžio stadija, pasveiksta ir gyvena penkerius metus (onkologijoje tai yra sutartinis pasveikimo laikas). Diagnozavus pirmosios stadijos vėžį, pasveiksta per 90 proc., o antrosios stadijos – apie 70 proc. ligonių. Todėl dar kartą pabrėžiu, kad labai svarbu, pamačius kraujo išmatose ar pajutus kitus vėžio simptomus, nedelsiant kreiptis į medikus.
– Kas dažniau serga storosios žarnos vėžiu?
– Storosios žarnos vėžio atsiradimo veiksniai nėra gerai žinomi, tačiau šia liga dažniau suserga žmonės, turintys paveldėtą polinkį ja sirgti (serga keli tiesioginiai kraujo giminaičiai ir keliose kartose iš eilės). Beveik visiems žmonėms, kuriems diagnozuojama storosios žarnos polipozė, vėliau (bet palyginti jauno amžiaus) išsivysto storosios žarnos vėžys. Didesnę riziką susirgti storosios žarnos vėžiu turi ir žmonės, gydyti radioterapija dėl gimdos kaklelio ar prostatos vėžio, taip pat tie, kurie prieš tai sirgo storosios žarnos vėžiu ir jau buvo pasveikę. Tikimybę susirgti storosios žarnos vėžiu didina neracionali mityba (kai valgoma mažai ląstelienos ir daug riebalų), vidurių užkietėjimai, uždegiminės storosios žarnos ligos (pavyzdžiui, nespecifinis opinis kolitas).
– Daugelis žmonių labai baiminasi žarnyno tyrimų. Kokie būtent tyrimai atliekami?
– Daliai ligonių storosios žarnos vėžys diagnozuojamas atsitiktinai, pavyzdžiui, diagnozavus mažakraujystę: pradedama ieškoti jos priežasties ir, tiriant žarnyną, nustatoma, kad kraujuojama iš naviko. Labai specifiniai yra slapto kraujo išmatose nustatymo tyrimai, kurie parodo, kad į išmatas kažkur žarnyne, skrandyje ar plonosiose žarnose patenka kraujo. Šis tyrimas padeda atrinkti ligonius (dar nejaučiančius jokių simptomų), kuriuos reikėtų ištirti endoskopiškai. Tačiau tiksliai diagnozuoti ligą galima tik atlikus endoskopinius storosios žarnos tyrimus, nors žmonės jų nemėgsta. Šios procedūros metu vėžio diagnozei patvirtinti atliekamas histologinis tyrimas mikroskopu, įvertinama auglio struktūra. Nors vyrauja nuomonė, kad šis tyrimas yra skausmingas, tačiau tai netiesa – tyrimas atliekamas su paviršine nejautra, todėl pacientas nieko nejaučia.
Yra ir kitas storosios žarnos ligų diagnostikos būdas – endoskopinė kapsulė, tačiau pacientas ją turi pats nusipirkti (kainuoja apie du tūkstančius litų) ir tai nėra toks tikslus ir patikimas būdas kaip kolonoskopija. Taikomas ir rentgenologinis žarnyno tyrimas, tik jis nėra toks tikslus.
– Ar galima ligos išvengti?
– Vienintelė žinoma storosios žarnos vėžio profilaktikos priemonė yra daug ląstelienos turinti dieta. Suaugusiesiems rekomenduojama suvalgyti apie 30 g skaidulų per dieną. Daug skaidulų turi sėlenos, vaisiai ir daržovės, neskaldyti grūdai, duona su neskaldytais grūdais ir kiti produktai.
Tačiau reikėtų įsidėmėti, kad storosios žarnos vėžys yra tokia liga, kurios svarbiausia profilaktikos priemonė – ankstyvas ligos nustatymas, kol žarnyne tėra tik polipai, kol auglys dar netapo piktybiniu. Labai svarbu žinoti savo, t. y. ligonio, šeimos istoriją, sirgo tiesioginiai giminaičiai ar ne storosios ar kitos lokalizacijos pilvo organų vėžiu, kokio amžiaus – pagal tai gydytojai sprendžia apie profilaktinių tikrinimų pradžią ir reguliarumą
Gydymo metodai nuolat tobulėja
Pasak prof. D. Pavalkio, pagrindinis storosios žarnos vėžio gydymo metodas yra chirurginis, tačiau paskutiniu laiku vis dažniau taikomas tiesiosios žarnos vėžiu sergančiųjų gydymas iki operacijos – spindulinis arba jo derinys su chemoterapija.
Nustačius ligą, beveik visais atvejais reikalinga operacija. Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie laparoskopines (mažai traumuojančias) tiesiosios žarnos navikų operacijas, diskutuojama, ar jos veiksmingos. Pvz., KMUK Koloproktologijos sektoriuje per metus atliekama per 200 storosios žarnos navikų šalinimo operacijų, naudojamos visos reikalingos technologijos, atliekamos visos įmanomos ir – svarbiausia – tam ligoniui reikalingos operacijos. Tačiau svarbiausia tai, kad ligonio gyvenimo kokybė nukenčia tik pirmąjį pusmetį po operacijos, o praėjus metams, jų gyvenimo kokybė nesiskiria nuo prieš tai buvusiosios. Mitybos keitimas irgi yra tik pirmųjų savaičių po operacijos reikalas – sugijus žaizdoms, jei nėra didelių sąaugų pilve, ligoniai gali pereiti prie normalaus, sau įprasto maitinimosi rėžimo.
Gali būti aktuali triphala nauda
