Pasakodamas apie savo pomėgį medžioti ir žvejoti, Arūnas Garmus vis mini anūką pirmaklasį Marijoną Rimkų. „Jis tikrai kada nors bus medžiotojas – galėtų kas vakarą kartu su manimi važiuoti į medžioklę tykant ir tylėdamas stebėti žvėris. Ne mažiau jį traukia žvejyba. Jau dabar su manim vyksta į Nemuno deltą (Skirvytę) žvejoti su nakvyne, jau dabar moka irkluoti valtį Platelių ežere. Argi tai ne genai…“ – kalba A. Garmus.
Tie genai atėjo iš Arūno. Nesuprantu, kodėl iki šiol laikraščio skaitytojams nepapasakojau apie prisiekusį medžiotoją ir žvejį, savo kaimyną Arūną Garmų, kuriam su mano pamokymais darėme valtį ir įleidome į Platelių ežerą. Juk pažintis tęsiasi 40 metų ir prasidėjo ji medžioklėje, nuolatinėse žūklėse. Daugybę kartų su juo žvejota Nemuno deltoje, Kuršių mariose, net Baltijos jūroje, gaudytos stintos Dauguvos upėje (Latvija), ką jau bekalbėti apie Platelius, įvairiausius tvenkinius.
Kilęs A. Garmus yra iš Mikytų (Šilutės r.), visai netoli Rambyno kalno, netoli Nemuno. Dar būdamas paauglys, su vyresniais broliais Algiu ir Alvydu važiuodavo į medžioklę ir būdavo varovu, o į žūklę nereikėjo nė brolių palydos – užteko bendraamžių. „Mes ir į mokyklą eidavome su meškerėmis, o po pamokų atsidurdavome prie Nemuno“, – prisimena A. Garmus.
Šilutės technikume Arūnas įgijo zootechniko specialybę ir pagal paskyrimą 1986 metais atsikėlė į Kantaučius. Čia tapo medžiotoju. Vietiniai medžiotojai iškart pamatė vaikino polinkį prie gamtos ir nusprendė, kad geriau tegu medžioja kartu su jais, nes kitaip taps brakonieriumi.
Medžioklė Arūną taip sužavėjo, kad dabar gali didžiuotis sukaupęs didžiulę trofėjų kolekciją. Joje – daugiausia stirninų ragų, šernų ilčių, medžioklės kambaryje ant sienos kabo devynių elnių ragai. Deja, išsvajoto patiesto vilko dar neturi, nors šauti teko – sužeidė, bet rasti nepavyko.
„Kontaučių“ klubo nariai jį vertina už nuolatinį organizacinį ūkinių reikalų tvarkymą (tobulinant medžioklės namelį, papildomai maitinant žvėris). Nemažai metų buvo renkamas klubo vadovu.
Pastaruosius trejetą metų Arūnas gyvena Prancūzijoje, Sen Nazere, didžiausiame tos šalies uoste, ir dirba kruizinių laivų statykloje sandėlininku, tiekėju, yra atsakingas už laivo statybai reikalingas medžiagas.
Tačiau nemanykite, jog tik dėl didesnių uždirbamų pinigėlių jis Prancūzijoje atsidūrė – ten ištisai žvejoja – tai vandenyne, tai upėse. Vasarą gal porai mėnesių parsiranda į Lietuvą ir čia taip pat vos ne kasdien medžioja arba žvejoja.
„Bene įdomiausia yra ungurių žūklė. Juos aš meškerioju beveik darbo vietoje tiesiog ant molo. Susirenka daugybė įvairiakalbių žvejų. Ten, vandenyne, – jūriniai unguriai. Gali pagauti sveriantį 40–60 kilogramų. Bet tokie užkimba jau pačioje jūroje, o mūsų laimikis dažniausiai būna 2–6 kilogramų. Sugavęs ungurį privalai su peiliu perdurti galvą (taip sakant, nužudyti). Iškart pasigirsta tai stebinčiųjų plojimai. Vandenyne esu sugavęs ir ryklį. Meškerioti į upes tenka važiuoti apie 40 kilometrų. Kimba skumbrės ir stauridės“, – apie žūklę Prancūzijoje pasakoja A. Garmus. Pasak jo, žūklės įstatymai ten panašūs, kaip ir Lietuvoje.
