Apie Vakario Miceikos pomėgį filmuoti ir montuoti vaizdo įrašus, klipus, filmukus „Santarvė“ jau rašė.
Anksčiau sukūręs ir į pasaulį paleidęs du videofilmukus, kuriuose įamžinti Mažeikiai, su draugais nufilmavęs dokumentinį filmą „Permainų metai“, neseniai aštuoniolikmetis įgyvendino naują savo sumanymą – vienas pats automobiliu apkeliavo aplink Lietuvą, nufilmavo pačius gražiausius jos kampelius ir išleido trumpą reprezentacinį filmuką.
Galima susirasti ir pažiūrėti
Tie, kam įdomu, naujausią Vakario darbą – montažą, į kurį sudėti vaizdai iš labiausiai žmonių lankomų, gražiausių Lietuvos kampelių, – gali susirasti ir peržiūrėti „Youtube“ vaizdų įkėlimo platformoje kanale „Vakaris edits“. Ten sudėti ir kiti abituriento iki šiol sukurti darbai.
Kiek daugiau nei 4 minučių trukmės vaizdo įrašą apie savo gimtąją šalį mažeikiškis į „platųjį internetą“ palaido liepos 1-osios naktį, prieš išvykdamas į Lietuvos dainų šventę. (Vakaris 12 metų šoka Mažeikių choreografijos mokyklos vaikų ir jaunimo liaudiškų šokių studijoje „Kauškutis“.)
Per nepilnas dvi savaites vaizdo pasakojimą, kuriame susipina mažo berniuko kelionė dviračiu į Gedimino pilį ir gražiausi Lietuvos vaizdai, peržiūrėjo daugiau nei 10 tūkst. „Youtube“ vartotojų. Kai kam tai gal ir nedidelis skaičius, bet „Santarvės“ pašnekovui jis didelis ir svarbus.
Sausį, po to, kai Vakaris paskelbė drauge su bičiuliais susuktą dokumentinį filmą „Permainų metai“, ta mintis atgimė.
„Šie metai man – mokyklos baigimo metai, vieno etapo pabaiga, kito pradžia. Žinojau, kad artėja brandos egzaminai, kibau į mokslus, bet žinojau ir tai, kad dar norėsiu kažką padaryti, norėsiu vasarą įgyvendinti dar kokį nors savo paties sugalvotą projektą“, – apie tai, kaip kilo mintis sukurti filmą, pasakojo mažeikiškis.
Vieną savaitgalio vakarą jam su draugais važiuojant automobiliu ėmė skambėti lietuviška daina. Pašnekovas nežinojo, kas ją atlieka ir kaip ji vadinasi, bet daina kažkuo patraukė. Todėl, kai draugai pasakė, jog tai Gabrielės Vilkickytės kūrinys „Patalai“, šią informaciją jis užsirašė telefone, o grįžęs namo pusę nakties klausėsi dainos ir fantazavo, kaip galėtų atrodyti būsimasis vaizdo įrašas.
„Taip paprastai, vis besiklausant dainos ir joje esančių žodžių „…čia mano upės, čia mano miškai…“ gimė idėja vasarą sėsti į automobilį, apvažiuoti aplink Lietuvą, filmuoti ir visa tai, kas gražiausia, sudėti į montažą. Užsidegiau mintimi kuo greičiau išlaikyti brandos egzaminus ir išvykti“, – kalbėjo Vakaris.
Daug laiko užėmė pasiruošimas
Pasak mažeikiškio, daugiausia laiko užtruko ir sudėtingiausia dalis jam buvo pasiruošimas kelionei.
Jis iš pat pradžių žinojo, kad nenori, jog filmukas būtų toks, kuriame grojant muzikai paprasčiausiai prabėga kadrai. Norėjosi kurti siužetinę liniją, išplėtoti mintį.
Anksčiau Vakaris trumpiems, nesudėtingiems vaizdo filmams scenarijų nerašydavo, o šį kartą parašė. Be to, sau iškėlė ir užsirašė 3 idėjas, tikslus.
„Pirmasis: parodyti žmonėms, kurie yra vyresni už mane, kad jaunoji lietuvių karta yra labai patriotiška, kad jaunimas yra geras, o šalis yra gerose rankose. Jaunimui, paaugliams šiuo montažu norėjau parodyti, kokia graži yra mūsų Lietuva, kokią nuostabią gamtą ir aplinką mes visi turime. Aplink save dažnai girdžiu jaunimą kalbant, kaip užsienyje gerai. Lietuvoje irgi gerai. Na, ir trečia idėja buvo – tiek, kiek aš galiu ir sugebu, parodyti pasauliui Lietuvą. Na, gerai, jei ne pasauliui, tai Europai, kaimyninių šalių gyventojams“, – kalbėjo V. Miceika.
Ieškojo, kas norėtų filmuotis
Filmuke matomas berniukas, kuris dviratuku savarankiškai keliauja per Vilnių į Gedimino pilį, nėra Vakario giminaitis ar pažįstamas.
Socialiniame tinkle „Facebook“ yra grupė „Noriu filmuotis“. Ten Vakaris įkėlė įrašą, kad ieško 5–8 metų šviesiaplaukio berniuko. Parašė, kad už filmavimą bus apmokėta ir paaiškino, kad smulkmenas, apie ką bus filmukas, papasakos ir į visus klausimus atsakys privačiomis žinutėmis.
Po šio įrašo su mažeikiškiu susisiekė ir savo sūnų nuotraukas atsiuntė apie 10 šeimų. Vakaris išsirinko šešiametį vilnietį Gabrielių. Beje, berniukas gana panašus į Vakarį. Buvo žmonių, kurie peržiūrėję montažą manė, kad tai mažeikiškio brolis.
Ruošdamasis kelionei ir projektui, vaikinas nuodugniai planavo ir kelionės maršrutą, ir kokius objektus filmuos.
„Sudaręs sąrašą, ką norėčiau aplankyti ir nufilmuoti, susidėliojau tų vietų koordinates žemėlapyje. Pasiskaičiavau, kad geriausiu atveju per dieną galiu aplankyti po keturias vietas. Kelionei ir filmavimui turėjau vos savaitėlę tarp brandos egzaminų sesijos ir Dainų šventės“, – prisiminė V. Miceika.
Prisidėjo geranoriški žmonės
Visa Vakario kelionė aplink Lietuvą, kurią galima pavadinti darbine, užtruko 8 dienas. Jis nakvojo Panevėžyje, Vilniuje, Alytuje, Kaune, Šilutėje ir Nidoje, nuvažiavo 1850 kilometrų.
Visas šis projektas atsiėjo daugiau nei 800 eurų: kainavo kuras, nakvynės, reikėjo sumokėti moteriai, kuri įgarsino vaizdo montaže girdimą informaciją apie Gedimino pilį kaip vieną iš labiausiai lankytinų objektų.
„Dar prieš leisdamasis į kelią žinojau: šis projektas man, kaip moksleiviui, kainuos nemažai ir žinojau, kad jokios finansinės grąžos negausiu. Žodžiu, sugalvojau žmonių paprašyti finansiškai paremti šį mano sumanymą, o mainais tiems, kurie paaukojo, įsipareigojau, kad jie galės matyti visą mano kelionę nuo a iki ž. Surinkau per 400 eurų. Kitaip tariant, pusę šio projekto išlaidų padengė geranoriški rėmėjai, pusę išleidau savo santaupų. Esu dėkingas žmonėms už palaikymą“, – kalbėjo Vakaris.
Svarstė, ar važiuoti
Į kelionę jis leidosi birželį, po brandos egzaminų, bet neslepia: tėvai, seneliai nerimavo, ne itin norėjo išleisti į kelią sūnų ir anūką, kuris neturi didelės vairavimo patirties.
Prieš išvykstant ir paties Vakario nuotaika buvo prastoka.
„Naktį prieš man išvykstant filmuoti Lietuvos, sunkiai sekėsi užmigti. Kelionės pradžios rytą atsikėliau neišsimiegojęs. Be to, be perstojo pliaupė lietus. Pradėjau svarstyti, ką daryti, gal nebevažiuoti, kaip čia bus. Nes filmuoti buvau suplanavęs dronu, o jo kelti negalima net prie lašelio lietaus – antraip rizikuoji sugadinti. Bet „įsijungė“ kažkoks mygtukas – gal jaunatviško maksimalizmo – ir nutariau: važiuosiu, gal nustos lyti“, – pasakojo Vakaris.
Pirmasis jo sustojimas buvo prie Kryžių kalno. Ten iš tiesų nustojo lyti, pašnekovas iškėlė droną, nufilmavo. Bet paskui, montuodamas medžiagą, nė vieno kadro iš to pirmojo filmavimo ir nepanaudojo – po lietaus užfiksuoti vaizdai pasirodė negražūs. Įvertinęs, kad nufilmuoti vaizdai neatitinka jo paties lūkesčių, Kryžių kalną Vakaris vėl aplankė grįždamas į Mažeikius.
Ne pramogavo, o dirbo
Pasak „Santarvės“ pašnekovo, keliaujantį jį lydėjo labai daug ir įvairių emocijų. Buvo nelengva priprasti prie rutinos. Jis važiavo dirbti, o norint pasiekti tam tikrą rezultatą natūralu, kad tenka susikurti darbotvarkę ir jos laikytis.
„Pavyzdžiui, Anykščiuose esan-čiame Lajų take anksčiau buvau lankęsis kelis kartus. Tai dabar nuvažiavau, išlipau iš mašinos ir netoli jos pakėliau droną, nufilmavau ir važiavau toliau. Tokių taškų, kur nuvažiuoji, atlieki darbą, sėdi ir vėl važiuoji, buvo ir daugiau. Atvažiuodavau į nakvynei pasirinktą vietą nusikalęs, bet sėsdavau prie kompiuterio montuoti nufilmuotos vaizdo medžiagos. Jokiu būdu nesiskundžiu – viskas man patiko, buvo įdomu“, – pasakojo Vakaris.
Komentarai padeda augti ir tobulėti
Naujausią savo darbą Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos abiturientas įkėlė į įvairius socialinius tinklus, interneto portalus. Ir sulaukė ne tik daugybės teigiamų, bet ir neigiamų komentarų.
Vieniems komentuotojams atrodo, kad parinkta netinkama daina, kitiems nufilmuotas berniukas „ne į temą“, tretiems spalvos blogai sutvarkytos, kadrai per greitai keičiasi, nesurašytos vietovės, kuriose filmuota. Dar kitiems per ilga pradžia, kurioje berniukas piešia ir klausosi per radiją skaitomos žinutės apie Gedimino pilį.
Mažeikiškis sakė, kad visus kritiškus komentarus priima teigiamai. Su dalimi jų sutinka, su kai kuriais komentatoriais dėl jų teiginių būtų galima diskutuoti.
„Bet bendrai paėmus, jie man, kaip kūrėjui, padeda tobulėti. Kitą kartą žinočiau, kaip ir ką verčiau daryti kitaip, į ką reikia atkreipti dėmesį.
Labiausiai širdį šildo, kai žmonės tikina, kad mano sukurtas filmas padėjo prisiminti, dar kartą įsitikinti, kokia graži yra Lietuva. Buvo žmonių, pasidžiaugusių patriotiška jaunąja karta.
O juk tokie ir buvo mano išsikelti tikslai, idėjos“, – apibendrino V. Miceika.
Į komplimentą, kad turi ne tik „gerą akį“ kaip vaizdo operatorius, bet ir gerą muzikinį skonį, Vakaris sureagavo kukliai. Jis sakė nesantis menininkas, bet pastebėjo jau spėjęs įsitikinti, kad viską pasiekti: išlavinti klausą, meninį ir muzikinį skonį, nuojautą, įgyti „gerą akį“ – galima tik kantriai ir nuosekliai dirbant, klystant ir taisant savo klaidas.
Neringa ŠVELNIENĖ
- Mažeikiškio Vakario Miceikos videosiužeto filmavime dalyvavo iki tol nepažintas šešiametis vilnietis Gabrielius. iš asmeninio archyvo
2.3.4. Dalįlankytinųobjektųmažeikiškisanksčiaujaubuvoaplankęsirmatęs, o dalisbuvonematyti, todėlnustebino.VakarioMiceikosnuotraukos