Negausiai džiuginusi šiltomis dienomis, vasara negailestingai eina į pabaigą. Vėsūs rytai primena apie artėjantį rudenį. O su rudeniu į mokyklas grįžta mokiniai ir mokytojai. Norėdami, kad mokslo metai būtų sėkmingi, turime tam pasiruošti, tad ir tikybos mokytojai rinkosi į rekolekcijas.
Tradiciškai rekolekcijos vyksta Žemaičių Kalvarijoje, kur iš visos vyskupijos suvažiavę mokytojai atnaujina, pagilina ryšį su Dievu. Rekolekcijos – dvasinės pratybos, intensyvūs maldos, susikaupimo renginiai. Kartu skaitomas ir analizuojamas Šventasis Raštas, meldžiamasi, giedama, klausomasi pamokslų, skaitomi skaitiniai, vyksta konferencijos.
Jau pirmieji krikščionys atlikinėjo dvasines pratybas, pasitraukdami į dykumas. Rekolekcijos itin paplito Ispanijoje. Dabartinės formos rekolekcijų pradininkas – šventasis Šv. Ignacas Lojola. Rugpjūčio pabaigoje Žemaičių Kalvarijoje vykusias rekolekcijas vedė Palangos dekanato kunigas Sigitas Žilys.
Rekolekcijų vedėjas susirinkusius mokytojus pakvietė dar kartą apsvarstyti rekolekcijų prasmę. Žodis rekolekcijos iš lotynų kalbos verčiamas kaip „su-rinkimas“ (re-colectio), kai sulėtiname savo žingsnį, kai atkreipiame savo ausį į Viešpatį, mes tarsi leidžiame Dievui „surinkti“ mus iš naujo, ir Jo kalbėjimas tampa prieinamas mūsų širdies klausai. Nubraukiame kasdienybės dulkes nuo to, kas svarbiausia ir tikriausia, atidžiau pažvelgiame į save – tarsi iš šalies.
Kunigas kvietė diskutuoti ieškant atsakymo į tokį svarbų klausimą, kurį retai prisimename: „Koks žmogaus gyvenimo tikslas?“. Senajame Testamente (Kun 19, 1) randame atsakymą: „Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas“.
Dievas yra šventas – hebrajiškai „kadoš“, o tai reiškia „visiškai kitoks,“ kitoks nei mes. Mes nesame tame galutiniame taške – nesame šventi. Norėdami tokiais būti, turime susigrąžinti tą sielos būseną, kurioje buvome prieš pirmąją nuodėmę. Pirmoji nuodėmė – puikybės nuodėmė, kai pirmieji tėvai sprendė, kas yra gėris ir blogis. Deja, šiandien tą pačią nuodėmę daro žmogus (politikai!?), be Dievo spręsdamas, kas mūsų visuomenėje yra gėris ir blogis, kas turi gyventi ar mirti (abortai, eutanazija…).
Tad, būdami krikščionimis, katalikais, esame kviečiami būti kitokie. Ar tai lengva šiandieniniam pasaulyje? Ne, bet mes galime gauti pagalbą. Naujajame Testamente Dievas tampa žmogumi, „visiškai tokiu pačiu“ kaip mes: jam niekas nesvetima, kas sava žmogui, išskyrus nuodėmę. Taigi, Dievas kiekvienam žmogui drauge yra ir svetimiausias, ir artimiausias Asmuo.
Pirmieji tėvai įžeidė Dievą (kadoš – kitokį), todėl patys negali Jo atsiprašyti, tik per Jėzų Kristų galime gauti atleidimą ir susitaikymą. Todėl negalioja: aš pats vienas pasimelsiu, atsiprašysiu medį apsikabinęs ir man bus atleista. Per Jėzaus įsteigtus sakramentus galime gauti Dievo malonę, tik reikia panorėti tuo pasinaudoti, reikia atsikratyti įpročio be Dievo spręsti, kas yra teisinga, o kas ne. Visi esame kviečiami į šventumą ir kiekvieno kelias gali būti skirtingas. Gražus pavyzdys – palaimintasis popiežius Jonas Paulius II, kantriai kentęs ligą ir ėjęs savo pareigas iki paskutiniojo atodūsio.
Rekolekcijų vedėjas palietė dar vieną aktualią temą, ugdant jaunimą, – tai moters ir vyro orumo praradimas. Kai prarandamas gėdos jausmas, įsivyrauja požiūris į kitą žmogų kaip į daiktą, atsiranda noras kitą valdyti ir primesti jam savo valią. Skaudu, kad patys tėvai stumia savo vaikus į tą vartotojišką kultūrą, ne ragindami laikytis skaistumo, o įduodami kontraceptikus.
Santuoka – prisilietimų sakramentas, kai prisilietimai palaiminti Dievo, tai galimybė dalyvauti Dievo darbe – kūrime, tai pašaukimas būti pranašu savo vaikams, tai augimas meilėje. Kai žmogus praranda (neatranda?) supratimą, kad yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą (Per 1, 27), neatpažįsta Dievo veido savyje, nemato jo ir kituose. O čia jau ir išdavystės, apgaulės, prievarta, išnaudojimas… ir galų gale – vilties praradimas.
Baigdamas rekolekcijas, kunigas linkėjo mokytojams dvasios stiprybės, kantrybės bandant rasti kelią į jauno žmogaus širdį.
Liepos pabaigoje Telšių vyskupijos tikybos mokytojų metodinių ratelių pirmininkai ir aktyviausi dekanatų tikybos mokytojai, susirinkę Šventojoje, tarėsi, kaip deramai paminėti Žemaičių krikšto ir Žemaičių vyskupystės įsteigimo 600 metų jubiliejų. Vyskupas Jonas Boruta susirinkusiems išsamiai pristatė Žemaičių krikšto istoriją. Vyskupas priminė, kad vienas iš svarbiausių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių sprendimų buvo integruoti LDK į Vakarų Europos kultūrą, 1387 m. krikštijant Lietuvą Romos katalikų apeigomis. Tačiau dėl tuo metu susiklosčiusių istorinių aplinkybių ne visa Lietuva buvo pakrikštyta.
Po Žalgirio mūšio Žemaičių krikščioninimo ėmėsi Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ir Lenkijos karalius Jogaila. 1413 m. jie plaukė laivais per Žemaitiją Dubysos upe, kelionę baigė pėsčiomis prie Luokės ant Šatrijos kalno. Kelionės metu įvairiose Žemaitijos vietovėse buvo pakrikštyta keletas tūkstančių žemaičių. Tų pačių valdovų paakinta 60 žemaičių didikų delegacija nukeliavo į Konstancą, kur vyko Visuotinis Bažnyčios susirinkimas. Ten jie perskaitė žymųjį žemaičių skundą prieš Livonijos ir Vokiečių ordinus ir prašė įkurti atskirą vyskupystę.
Buvo surengtos diskusijos, kuriose pirmą kartą iškeltos tautų ir žmogaus teisių idėjos, tapusios moderniųjų laikų tautų ir žmogaus teisių deklaracijų pagrindu. Tai buvo pirmasis kartas, kai gausi delegacija iš Lietuvos dalyvavo tarptautiniame tuometinės Europos Bažnyčios ir valstybių valdovų forume.
1417 m. Visuotinio Bažnyčios susirinkimo įgalioti Vilniaus vyskupas ir Lvovo arkivyskupas atvyko į Žemaitiją, įsteigė Žemaičių vyskupystę su centru Medininkuose (dabar – Varniai) ir konsekravo pirmąjį Žemaičių vyskupą Motiejų. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto rūpesčiu Varniuose buvo pastatyta Šv. Aleksandro bažnyčia, įkurtas Žemaičių vyskupystės centras.
Svarstant 2013 m. renginius, buvo suplanuotas seminaras mokytojams. Dekanatų vizitacijos metu planuojamas vyskupo pranešimas apie Žemaitijos krikštą. Visi tikybos mokytojai taip pat aktyviai jungsis į bendrus renginius, savo mokyklose organizuos įvairias veiklas.
Bus parengti išplėstiniai pamokų planai Žemaičių krikšto jubiliejui paminėti, organizuojami pristatymai parapijų bendruomenėms, organizacijoms, mokytojai su mokiniais rengs pranešimus, stendus, ves konkursus.
Konkrečios veiklos bus aptartos dekanatuose rudenį. Katechetinio centro vadovas mons. R. Gudlinkis kvietė kuo plačiau paskleisti žinią apie jubiliejų, kad kiekvienas turėtų galimybę įsigilinti į šios datos reikšmę ir svarbą Lietuvos istorijai, kultūrai.
