Žemaičių Kalvarijos miestelio šventėje už pažangų ūkininkavimą apdovanojimas buvo įteiktas Rotinėnų kaimo ūkininkams Jurgitai ir Viliui Pociams. Tad ir aplankėme apdovanotuosius – labai knietėjo pasižiūrėti, kas tame ūkyje vyksta.
{besps}2012/08/28/1{/besps}
Tiesą sakant, ilgokai teko pavargti, kol įtikinome Žemaičių Kalvarijos seniūną Liudą Gricių duoti telefono numerį, kuriuo galėtume susisiekti su ūkininkais. Seniūnas neslėpė, kad Pociai pažangūs ir perspektyvūs ūkininkai, bet sakė, jog pas juos geriau važiuoti kitais metais, kai po statybų bus susitvarkę. Pažadėję, kad ne apie statybas rašysim, jog labiau rūpi žmonės, – įtikinome L. Gricių. Ir štai mes riedame pro Žemaičių Kalvariją link Gegrėnų. Iš tolo pamatome į baltą plėvelę įvyniotus šieno rulonus, nusprendžiam, kad čia. Suklydom. Važiuojam toliau. Vėl tas pats vaizdas – šį kartą neklystame- patekome ten, kur ir reikėjo.
Kieme mus pasitinka Jurgita ir Vilius, o iš namo viena paskui kitą išeina ir Pocių gražuolės dukros: šešiolikmetė Eglė, dvylikametė Greta ir pagrandukė dešimtmetė Raminta. Susėdame jaukioje, gėlėmis apsodintoje pavėsinėje. Mergaitės greitai pasirodo su
puodeliais kvapnios kavos. Galime ir pasišnekučiuoti.
Tad ir paprašėme ūkininkų papasakoti, kokią pažangą daro, kad nusipelnė apdovanojimo? Sutuoktiniai, lyg iš anksto susitarę, vienu balsu atsakė, jog tas apdovanojimas jiems patiems buvo didžiulė staigmena. Na, o naujove savo ūkyje J. ir V. Pociai įvardijo naujai pastatytą fermą ir mėšlidę. „Visiems buvo įdomu, kaip galime statyti tokiais nelengvais laikais“, – kalbėjo Jurgita. „Bet jau nebuvo kitos išeities, reikėjo statyti“, – antrino žmonai Vilius. Jis neslėpė, kad, veždamas mėšlą, visada sulaukdavęs priekaištų, aplankydavo jį ir aplinkos apsaugos inspektoriai. Kaip kunigui per išpažintį, ūkininkas išklojo, jog ir baudą ne kartą sumokėjo. Bet vyras nepyksta, nes puikiai supranta, kad mėšlavežio metu padarydavo netvarkos.
Neįvardina savęs Pociai stambiais ūkininkais. Turi apie penkiasdešimt hektarų žemės ir vysto pienininkystę. Laiko penkiasdešimt keturis galvijus, iš jų net dvidešimt devynios melžiamos karvės. Ponia Jurgita atviravo, kad planuoja didinti karvių skaičių, juk naujojoje fermoje vietos užteks net keturiasdešimt aštuonioms „mūzėms“.
Be gyvulių, Pocių ūkyje kudakuoja ir apie šimtas vištų. Jurgita dalyvavo Heiferio fondo projekte, gavo devynias vištas ir gaiduką. Tad pagal taisykles, šiemet tokį patį skaičių vištukių turi padovanoti. Net akys apraibo pamačius būrį plunksnuočių. Po aptvarą vaikščiojo ne tik dedeklės raibosios, pilna čia visokiausių kuoduotų, plunksnuotom kojom, su uodegom ir beuodegių vištų ir gaidžių. Tad nenuostabu, kad kiaušinių šeimynai pirkti nereikia. Pasak V. Pociaus, dar ir kitiems lieka. Paprašyti parodyti, kokią ypatingą vištaitę, Pociai mostelėjo į beuodegį araukaną. Ir kuo gi ta višta tokia ypatinga? „Ji deda žalios spalvos kiaušinius“, – paaiškino ponia Jurgita. O štai perlinės vištos, labiau žinomos pentardos pavadinimu, anot Jurgitos, deda kiaušinius labai kietu lukštu. „Jei nenorit sudaužyti lėkštės, tai pentardos kiaušinio į ją nebandykite sukulti“, – juokėsi šeimininkė. Be to, šio paukščio kiaušiniai visiškai neturi baltymo.
Ūkininkų atžalos taip pat turi savo ūkelį. Pocių mergaitės augina dvidešimt devynis triušius. Savo malonumui Pociai laiko dar ir žemaitukų veislės kumelaitę – Gražuolę. Kaip sakė šeimyna, ji ne darbams dirbti, tik pramogai. „Čia mano išsipildžiusi svajonė“, – apie Gražuolę sakė J. Pociuvienė. Prisiminė moteris, kad nuo tada, kai jau prisimena save mažą, paklausta mamos, ko norėtų dovanų, visada atsakydavusi – arklio. „Po trisdešimties metų svajonė išsipildė“, – kalbėjo ūkininkė. Vyras juokavo, kad kumelaitė atsirado tik dėl to, jog žmona išleistų jį medžioti.
Taip pamažu ir pakrypo kalba apie darbus ir poilsį. Nejau dar lieka laisvo laiko sau, pomėgiams, pramogoms. Abu Pociai patvirtino, kad laiko užtenka viskam. Jurgita neneigė, kad anksčiau, kol karves reikėjo melžti rankom, buvo sunkiau, o dabar viską atlieka aparatais. Nuo rugsėjo vidurio naujojoje fermoje bus pradėta montuoti pieno linija, tada, anot šeimininkų, nebereiks pieno į šaldytuvus nešioti kibirais. „Negali žmogus gyventi tik darbu, reikia ir pramogų“, – kalbėjo J. ir V. Pociai.
Ūkį šeima įregistravo 2003 m. (nors ūkininkauti pradėjo šiek tiek anksčiau). Ar nekilo nė karto mintis viską mesti ir kraustytis į miestą? „Aš net neįsivaizduoju, ką kitą galėčiau dirbti“, – kalbėjo Jurgita. „O aš negalėčiau be gamtos. Būna vakarais, nudirbęs dienos darbus, išeinu į mišką, pasivaikščioju ir pailsiu“, – antrino žmonai Vilius.
Šilti žmonės traukia lyg magnetas. Atrodo, kad esi pažįstamas jau visą amžinybę ir kalbos liejasi laisvai. Valanda prabėga, o atrodo tik pradėjai kalbėtis. Tad nebelieka nieko kito, tik padėkoti už šiltą priėmimą ir palinkėti kuo didžiausios sėkmės.
