Vis jaunėjančias Plungės ligoninės medikų gretas nuo rugpjūčio papildė dar vienas jaunas gydytojas – Vidaus ligų ir neurologijos skyriuje darbą pradėjo neurologas Gytis Baltuonė. Tiesa, plungiškiai gydytoją Gytį jau pažįsta: kiek daugiau nei prieš penkerius metus jis Plungės ligoninėje atliko internatūrą, 2019-ųjų vasarą, gavęs medicinos gydytojo diplomą, pusę metų dirbo Plungės ligoninės Priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje, dar pusę metų ryžosi vadovauti „kovido“ laikotarpiu ligoninėje įsteigtam izoliaciniam skyriui, na, o pastaruosius ketverius metus, kol Vilniaus universitete studijavo rezidentūrą, savaitgaliais vėlgi atvykdavo į Plungę, į budėjimus Priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje.
Gimęs ir augęs Plungėje
Gydytojas G. Baltuonė – plungiškis. Čia gimęs ir augęs, mokęsis Senamiesčio mokykloje, vėliau – „Saulės“ gimnazijoje. Puikiai išlaikęs brandos egzaminus, iš matematikos ir biologijos gavęs šimtukus, studijoms pasirinko Lietuvos sveikatos mokslų universitetą. Paklaustas, kodėl rinkosi būtent mediciną, Gytis atsakė: „Giminėje medikų nebuvo, tad pavyzdžio, į kurį būčiau norėjęs lygiuotis, neturėjau. Žinoma, įstoti galėjau ir kitur, bet medicina man atrodė pats įdomiausias mokslas, savotiškas protinis iššūkis. Be to, traukė tai, kad medikas – visada su žmonėmis. Supratau, kad būsiu atsakingas už žmonių sveikatą ir gyvybę, bet tas supratimas, kol esi labai jaunas, nei stabdo, nei gąsdina. Dabar, kai su ta atsakomybe susiduriu praktiškai, ją vertinu jau visiškai kitaip, suvokiu, kad ji – labai didelė.“
Neurologija – sudėtingas, bet įdomus mokslas
Gytį neuromokslų sritis pradėjo dominti nuo trečiojo kurso. Galvojo ir apie neurochirurgiją, bet labiau linko prie neurologijos. „Baigęs Lietuvos sveikatos mokslų universitetą, kai jau reikėjo rinktis rezidentūrą, save mačiau būtent neurologijos srityje. Jau tada supratau, jog neurologija – sudėtingas, bet kartu ir labai įdomus mokslas, apimantis centrinę ir periferinę nervų sistemą: galvos smegenis, stuburo smegenis ir visus nervus. Įdomios ir ligos, neretai primenančios rebusus. Mat tyrimai kartais ligą rodo, kartais – ne. Tada mes, pasitelkę simptomus, adatas ir plaktukus, bandome tuos rebusus išspręsti“, – pasakojo medikas.
Prieš baigdamas Lietuvos sveikatos mokslų universitetą, Gytis, kaip ir visi būsimieji gydytojai, turėjo atlikti pusmetį trukusią internatūrą. Jai pasirinko gimtojo miesto – Plungės – ligoninę. Po to pusmečio, kai gavo medicinos gydytojo diplomą, nutarė rezidentūros studijas metams atidėti, o tą laiką likti dirbti Plungės ligoninės Priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje.
„Krikštas“ Plungės ligoninėje
Paklaustas, kokie buvo Plungės ligoninėje praleisti metai, jis nusišypsojo: „Įdomūs… Šeši mėnesiai – normalūs, kiti šeši, nuo 2020-ųjų kovo, – „kovido“ režimu. Tiesa, iš pradžių buvo ne „kovidas“, o „kovido“ baimė. Baimindamiesi, kad į ligoninę nepakliūtų užkratas, atidarėme izoliacinį skyrių, į jį guldydavome visus karščiuojančius. Kadangi šiame skyriuje buvo didžiausia rizika užsikrėsti, savanorių dirbti jame nebuvo daug. Man, ką tik baigusiam universitetą, teko tam skyriui vadovauti. Personalas – Nervų ligų skyriaus. Dirbome daug ir sunkiai, vilkėdami specialius skafandrus ir jausdamiesi taip, lyg nuolat būtume pirtyje.“
Gydytojas tuos metus tikėjosi pailsėti nuo mokslų, ramiai padirbėti, bet gavo tokį „krikštą“, kokio net nesapnavo. Teko ne tik sunkiai, įtemptai ir daug valandų dirbti, bet ir imtis iniciatyvos, organizacinio darbo. Ypač sudėtinga buvo tai, kad į skyrių patekdavo visų profilių ligoniai. Paklaustas, ar pats užkrato nebijojo, G. Baltuonė atsakė: „Ne, nebijojau. Nes nebuvo laiko apie tai galvoti, be to, keletą pirmųjų mėnesių niekam „kovido“ ir nenustatėme. Pirmieji atvejai atsirado tik man jau išvykstant studijuoti į rezidentūrą.“
Po metų darbo Plungės ligoninėje jaunas medikas mokslus pratęsė – įstojo į neurologijos rezidentūrą Vilniaus universitete. Prieš išvykdamas su Plungės ligonine pasirašė sutartį dėl darbo čia ateityje. Per ketverius rezidentūros metus Gytis Plungės nepamiršo – vis atvykdavo padirbėti Priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje. Kartais sykį per mėnesį, kartais keturis. „Kol galiojo „kovido“ ribojimai, daug reikalų su policija turėjau – kol iš Vilniaus atvykdavau į Plungę, keliskart pareigūnai sustabdydavo ir kaskart rodydavau jiems penkis ligoninės direktoriaus pasirašytus dokumentus, kad tikrai važiuoju dirbti“, – prisiminė gydytojas.
Kol mokėsi, žinių semtis jam teko ne tik auditorijose, ne tik Plungės ligoninėje, bet ir kitose gydymo įstaigose: kol mokėsi Kaune, dirbo Kauno klinikų Neurochirurgijos ir kituose skyriuose, Kauno II ligoninės Neurologijos skyriuje, Vilniuje – Santaros klinikų Neurologijos ir kituose skyriuose, Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Neurologijos skyriuje. Išskirtinai įdomus buvo neurologo asistento darbas Santaros klinikų Priėmimo skyriuje, kuriame – daug skubios pagalbos reikalaujančių neurologijos atvejų.
Naujoku nesijaučia
„Nuo rugpjūčio aš čia, Plungės ligoninėje. Birželį gavau diplomą, liepą – licenciją. Dirbu gydytoju neurologu Vidaus ligų ir neurologijos skyriuje ir Konsultacinėje poliklinikoje, šiek tiek dar – ir Priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje. Plungę pažįstu, ligoninę – taip pat. Personalas – labai draugiškas, susibendravęs, profesionaliai dirbantis. Tad naujoku nesijaučiu. Tik darbo pobūdis kažkiek pasikeitė“, – pasakojo gydytojas Gytis.
Paklaustas, ar galėtų palyginti darbą Priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje su Vidaus ligų ir neurologijos skyriumi, G. Baltuonė atsakė, jog palyginti sunku. Tiesiog Priėmimo ir skubios pagalbos skyrius – jau žinomas reikalas, Vidaus ligų ir neurologijos skyrius, Konsultacinė poliklinika – naujas. O tai, kas nauja, visada įdomu.
Ankstesniame skyriuje visi pacientai – skirtingo profilio. Dabar – visi to paties, tačiau kone visus sieja tai, kad juos kamuoja nugaros, galvos, galūnių ir kitų vietų skausmai. Kol kas – nauji veidai, naujos problemos, nuolatinės paieškos būdų, kaip jiems padėti. O padėti norisi kiekvienam. Juolab kad tarp pacientų – nemažai jaunų žmonių, sveikatą praradusių sunkiai fiziškai dirbant.
Į jauną mediką kreipiasi ne tik plungiškiai ar rietaviškiai, bet ir pacientai iš Klaipėdos, Telšių, Kartenos, kitų miestų ir miestelių. Žmonių netrūksta, o tai reiškia, kad žinia apie Plungės ligoninėje profesionaliai dirbantį jauną gydytoją jau plačiai pasklidusi.
„Sąlygos dirbti čia – puikios. Kraują tiriame vietoje ir labai greitai, turime modernų kompiuterinį tomografą, o aš, kaip neurologas, labai laukiu, kada į mūsų ligoninę atkeliaus branduolinio magnetinio rezonanso aparatas. Tai neurologams – viena iš pagrindinių diagnostikos priemonių. O kai ji vietoje, diagnostika kur kas paprastesnė ir greitesnė“, – kalbėjo medikas.
Pasidomėjus, ar pacientai džiaugiasi pamatę jauną gydytoją, G. Baltuonė atsakė: „Taip, džiaugiasi. O ir aš džiaugiuosi save atradęs gimtojo miesto ligoninėje. Didelio miesto gydymo įstaigoje esi tik mažas viso mechanizmo sraigtelis. Kad įsitvirtintum, turi specializuotis, o čia – galimybės aprėpti daugiau, gydyti platesnę patologiją. Be to, Plungė – savas kraštas, savi žmonės. Tad kažkur išlėkti padai man tikrai nesvyla“, – pajuokavo neurologas.
