Pagrindinis jos užsiėmimas – medžio drožyba. Kai nusibosta drožti, eina kasti duobių rožių krūmams sodinti. Tokia tat veikla užsiima plateliškė menininkė Rūta Kavaliauskienė, kuri ne tik Plungėje bei Plateliuose, bet ir visoje Lietuvoje, netgi už jūrų marių žinoma – jos drožiniai po visą pasaulį pasklidę. Drožia ponia Rūta ne ką kita, o būtent angelus: didelius ir mažus, liūdnus, linksmus ir santūrius, dedikuotus kaimynams ir rudeniui, Siberijos pelkei ir laikui …
„Nes tai ne mano nuopelnas…“
Poniai Rūtai šis rugsėjis – ypatingas, ji švenčia savo jubiliejų. Tiesa, pati moteris apie gimtadienius ir jubiliejus turi savo nuomonę: „Aš tam ypatingos reikšmės neteikiu. Nes tai ne mano nuopelnas, kad tą dieną gimiau ar šitiek metų nugyvenau. Kiek jau dievas davė, tiek ir sulaukiau.“
Velnius iškeitė į angelus
Rūta Kavaliauskienė kilusi iš Rokiškio, daug metų gyveno Plungėje, o prieš penkerius metus butą mieste iškeitė į nebaigtą įrengti namą Platelių miestelio pakraštyje. Namą, kurio langai į įspūdingąją Siberijos pelkę „žiūri“.
Ponia Rūta pasakojo, kad menų mokėsi Kaune, Stepo Žuko dailės technikume, kuriame įgijo meninio medžio apdirbimo specialybę. Baigusi mokslus, kaip tuomet buvo įprasta, gavo paskyrimą į tuometinę liaudies kūrybos gaminių įmonę „Minija“ Plungėje. Čia ji daug metų kūrė suvenyrų etalonus. Tiesa, tuomet angelų drožti neleido, na, o velnius buvo galima kurti. „Būdavo sukuri kokį suvenyrą, gauni valdžios „palaiminimą“, kad jis tinkamas, o tada pradedama masinė jo gamyba.“
Bankrutavus „Minijai“, Rūta Kavaliauskienė neteko darbo, tačiau tai tik atrišo menininkei rankas. Tada ji ėmėsi dirbti savarankiškai ir „Minijos“ velnius iškeitė į… angelus.
Angelų karaliene kartais vadinama tautodailininkė yra išdrožusi ciklą moterų: savo močiutę (pagal 1910 metais darytą nuotrauką), Barborą Radvilaitę, deivę Gabiją, čigonę ir daug kitų, be to, ir visą būrį nykštukų yra sukūrusi, bet didžiausia jos meilė – angelai. Jų pilni namai: ant grindų, lentynose, pakabintų ant sienų, palei lubas „skraidančių“. „Šitą angelą dedikavau labai geriems savo kaimynams – tai kaimynų Jurkšų angelas, šitas – Siberijos pelkės, anie – Platelių miestelio, ankstyvo rudens, tėviškės, vakaro, laiko…“ – vardijo ponia Rūta.
Kad kūrinys nebūtų tik medžio gabalas
Kai drožia angelą, tautodailininkei ypač svarbi esanti jo veido išraiška. „Noriu, kad mano angelas šildytų žmogų ir jo namus. O ta šiluma atsispindi būtent veide. Labai stengiuosi, kad kūrinys nebūtų tik medžio gabalas, todėl kuriu su didele meile, į kiekvieną angelą įdėdama dalelę savęs“, – kalbėjo drožėja.
Rūta Kavaliauskienė pasakojo, jog prieš keletą metų savo angelus veždavusi parduoti į užsienį. Menininkės teigimu, užsieniečiams jos angelai patinka, bet pastarieji pageidauja linksmų. „Vienoje mugėje netgi koregavau savo angelus – visus linksmuosius išpirko, o santūrieji, liūdnieji liko. Todėl teko imti įrankius ir ten pat kilstelėti jų lūpų kraštelius į viršų – kad šypsotųsi“, – linksmais prisiminimais dalijosi menininkė. Tiesa, buvo ir toks atvejis, kai žmogus pageidavo angelo… įžūliu veidu.
Pastaruoju metu ponia Rūta užsienin nebekeliauja, kone visi jos angelai lieka čia, Lietuvoje. Anot menininkės, pagaliau atėjo laikas, kai jos drožinius pamėgo ir tautiečiai – perka kaip dovaną, bet neretai ir patys sau, į namus, angelo-sargo nori.
Drožyba – Rūtos Kavaliauskienės pragyvenimo šaltinis, todėl kone kasdien ji triūsia viename iš kambarių įrengtose dirbtuvėse. Priešais
darbastalį – platus langas, o už jo – Siberijos pelkė plyti. „Kol gyvenau Plungėje, daugiabutyje, pro langus mačiau tik kito namo langus, o dabar tai jau turiu kur akis paganyti, sielą atgaivinti“, – pasakojo kūrėja. Beje, jos darbo kambaryje įskūręs ir vienas ypatingas nakties muzikos angelas – grojantis fleita ir turintis gražią „gimimo“ istoriją: „Vienas pažįstamas amerikietis atsiuntė kompaktinę plokštelę su muzikos įrašu. Ir pasakė, kad ši muzika labai tinka prie mano angelų. Jos klausydama, ir šitą angelą sukūriau.“
Ieva – taip pat menininkė
Menininkės gyslelę iš ponios Rūtos paveldėjusi ir dukra Ieva. Ji – freskų restauratorė, laisvalaikiu tapanti ir užsiimanti kaligrafija. „Mano dukra – taip pat kūrėja, tačiau ji krapštukė, mėgstanti įvairius smulkius darbus. Tik tokie ir gali būti restauratoriais ar plunksnele piešti ir mažyčiais ornamentais dekoruoti raides“, – pasakojo ponia Rūta.
Rūtos ir Ievos namai – jaukūs, originalūs, puošti pačių kurtais ir kitų menininkų darbais. Menininko ranka juntama vos įėjus pro duris: koridoriuje ir kambariuose rikiuojasi angelai, sienas puošia paveikslai, namų aromatą kuria džiovintų vaistažolių puokštelės, vietoj šviestuvo – dekoruota medžio šaka. Ypatingai originaliai įrengtas antrasis namo aukštas, dvelkiantis Prancūzijos provanso stiliumi. „Antrasis aukštas nebaigtas remontuoti – vis trūksta pinigų, tai mes sumąstėm savotiškai jį susitvarkyti: negražias sienas uždengėm paveikslais, šiaudinėm skrybėlėm, džiovintom vaistažolėm, grindis – takais ir kilimais. Dar – čia visada skamba prancūziška muzika“, – pasakojo mama ir dukra.
Rūta, Ieva ir jų rožės
Kitas ypatingas jųdviejų pomėgis – rožės. Jos Rūtą ir Ievą apžavėjo prieš trejus metus. Tuomet jų kieme atsirado pirmoji prekybos centre pirkta rožė, pavadinimu „Angelas“. „Pirkau ją tik dėl vardo“, – linksmai pasakojo Ieva. Dabar menininkių gėlyne – 80 veislių rožių. Visos jos turi savo vardus ir garbingas istorijas. „Leonardas da Vinčis, Ingrid Bergman, Pat Austin… “ – nemaišydamos vardų kvapniąsias savo augintines vardijo moterys.
Menininkės pripažįsta: auginti rožes –
sudėtingas, bet labai malonus užsiėmimas. Kiekvienam krūmui reikia iškasti didžiulę duobę, išvežti žvyrą ir pripilti geresnio dirvožemio. Pasodintą rožę reikia prižiūrėti, o sudėtingiausia išsaugoti jas per žiemą. Saugodamos nuo šalčių, plateliškės savo augintinėms kažką panašaus į žiemos namus stato, šis darbas laukia jų, kai rožės numes paskutiniuosius žiedlapius. O kol kas jos dar klesti.
